[tv series:] THE YOUNG POPE (2016 – )

There are many here among us who feel that life is but a joke
But you and I, we’ve been through that, and this is not our fate
So let us not talk falsely now, the hour is getting late.

Bob Dylan „All Along The Watchtower“

Serialai ima jau ir pabosti (dėl nesugebėjimo laiku sustoti kepti naujas serijas) ir užknisti (dėl laiko ėdimo), norimų pažiūrėti sąrašas ilgėja, o pasiūla tik didėja, nes prie įprastinės televizijos kanalų užsakymų prisijungia ir internetinės televizijos (Netflix, Amazon, Hulu ir kt.) originalūs kūriniai. Skaitmeninė globalizacija leidžia pasiekti ne tik vietinę ir anglakalbę produkciją, bet ir skandinavų, Azijos, Lotynų Amerikos kūrinius. Tad, užbaigus vieną serialą, vis sunkiau tampa apsispręsti, ką žiūrėti toliau. Bet kartais pakanka vienos pavardės, kad dvejonės dingtų.

Šiuo atveju, tai, kaip jau tikriausiai supratote, buvo kino meistras PAOLO SORRENTINO, kuris moka kalbėti ne tik siužetu, bet ir vaizdais.

Taigi didysis italų meistras su 40 milijonų eurų biudžetu didingai ir įžūliai, su atkurtu Vatikano rūmų interjeru, įžengė į televizijos ekranus. Dešimties serijų „Jaunasis popiežius“ („The Young Pope“), kurį pamatyti kino fanams būtinai reikia, nes už kinematografiją čia atsakingas Luca Bigazzi (tas pats, kuris dirbo su „Didžiu grožiu“ (2013), „Jaunyste“ (2015) ir kitais Sorrentino šedevrais).

„Jaunasis popiežius“ – tai serialas apie jauną amerikietį, išrinktą popiežiumi, kuris abejoja Dievu, rūko žolę, atvirai tyčiojasi iš konklavos narių ir gautas pareigas paverčia įrankiu asmeniniam komfortui susikurti, o kartais naujai iškepto Bažnyčios valdovo cinizmas ir elgesys net tampa diktatorišku. Toks aprašymas gali būti suprastas kiek klaidingai – serialas nėra lengva komercinė komedija, o labiau apie asmenybę, apverčiančią nusistovėjusias normas ir daug paminančią po savo padu. Taip, komiškų scenų seriale netrūksta, kai kurie kadrai gali būti be papildomų fotošopinimų naudojami kaip memai, tačiau Sorrentino neturi tikslo linksminti žiūrovą. Jis kelia vertybinius klausimus, rodo politinius žaidimus ir laisvai improvizuoja Vatikano apartamentų užkulisiais, kur vyksta visai nekrikščioniškas sostų žaidimas a la House of Cards ir Boss stiliumi.

„Jaunojo popiežiaus“ scenarijus vietomis kiek padrikokas, šokinėjantis nuo vienos linijos prie kitos, negrįžtantis ten, kur praeitoje serijoje sustojo, stokojantis vientisos aiškios fabulos, bet ir po Sorrentino filmų lieka atvirų klausimų, tad tikėtis, kad šis kūrėjas viską patieks ant lėkštutės nereikia. Bet taip tik dar įdomiau stebėti nežinia kaip netikėtai pasielgsiantį, nežinia kokių minčių galvoje slepiantį Jude Law, kuris tobulai įkūnijo susidievinusio popiežiaus, Vatikane darantį Ameriką, rolę. Buvo dar iš pradžių toks priekaištas kūrėjams dėl holivudinio veido ir noras, kad pagrindiniu smuiku grotų Toni Servillo, bet  pakako įžanginės serijos, kad skepsis dingtų.

Žinoma, reikia pripažinti, kad daugiausiai laurų serialas nusipelno ne už šventvagiškai krikščionišką ar krikščioniškai šventvagišką siužetą, bet už vizualumą, paslėptus simbolius, atmosferą, detales ir visumos intelektualumą. Vien teminę įžangą pagal Devlin instrumentinę „(All Along the) Watchtower“ versiją galima stebėti dešimt kartų ir ji nė kiek nepabosta. Tai serialas, labiausiai nusipelnęs didelio ekrano. Jeigu apie scenarijų galima atsiliepti prieštaringai, tai vizualinė pusė vienareikšmiškai esti atgaiva sielai ir akims. Tiesiog tikras didelis grožis, tik sukarpytas į dešimt dalių. Tiesa, tų dalių dar padaugės, nes bus ir antrasis sezonas. Nekantriai laukiame.

ps. Vardan to dievo, reikia paminėti ir kengūrą – ji čia buvo labai vietoje ir laiku. Lyg „Didžiojo grožio“ flamingų tęsinys.

0

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *