[tv series:] VEEP (2012 – 2019)

I’m the Vice President of the United States, you stupid little fuckers!

Cha cha cha, tik dabar, po septynių epinių sezonų, prisiruošiau paskaityti, kas, kaip, su kuo, kodėl ir panašiai. Ir, pasirodo, kad amerikietiškasis „Veep“ yra britiškos satyros „The Thick of It“ adaptacija. Abiejų versijų pagrindinis kalvis buvo Armando Iannucci’s, kuris su pagalbininkais neprastai pasirodė ir kaip ilgo metro scenaristas „In the Loop“ bei „The Death of Stalin“. Nežinau (nes nemačiau), kiek daug „Veep“ pasiėmė iš britiškojo pirmtako, bet tai ir nesvarbu, nes taip, kaip „Veep“ kūrėjai stumia ant aukščiausiojo valstybės valdymo aparato ir savo personažų, neteko niekur daugiau matyti ir girdėti. O Trumpo tapimas prezidentu tik dar labiau privertė scenaristus pasitempti – gi negali serialas būti blankesnis už realybę.

„Veep“ pagrindą galima aprašyti vienu sakiniu – viceprezidentė, kuriai niekada neskambina prezidentas, vieną dieną panori pati tapti prezidentu, kuris neskambina viceprezidentui. Tam pasitelkiamas visas viceprezidentės Selinos Meyer kabinetas ir asmeninis gyvenimas, kuris niekada politikei nėra pirmoje vietoje. Nuo bendradarbių neslepiamas egoizmas, garbės, šlovės, valdžios troškimas, dviveidiškumas prieš kameras, absoliutus abejingumas aplinkinių problemoms, veikla, orientuota tik į tolimesnį išsilaikymą politiniame poste, kur visos priemonės pateisina tikslą, jokių malonybių žodyne ir panašūs dalykai sutelkti serialo Baltuosiuose rūmuose. Ir tais bruožais apdovanojama ne tik pagrindinė serialo herojė, bet ir visi kiti personažai. Situacijos, kurios dažnai persirita per sarkazmo ir absurdo liniją, negali palikti žiūrovo abejingu ir nesikvatojančio iš tų ypatingai inteligentiškų keiksmažodžių ir požiūrio į aplinkybes kampų.

Serialą veža Seliną Meyer įkūnijusi Julia Louis-Dreyfus, kuriai po „Seinfeld“ nieko įsimintinesnio nebuvo pavykę suvaidinti. Viceprezidentės šešėlis, Tony’is Hale’as, nenutolo nuo savo keistuoliško personažo, sukurto „Arrested Development“, bet ir „Veep“ jis tinka kaip niekas kitas. Nepakartojama didybės manija spinduliuoja Timothy’is Simons’as. Žodžiu, visa Selinos svita nestokoja originalumo, išradingumo, niekada neieško žodžio kišenėje ir yra verti savo karalienės. Ketvirtajame sezone į politinę areną įžengia ir Hugh’as Laurie’is, bet žinant, kaip jis pasirodė „House M.D.“, galima sakyti, kad jo aktorinis potencialas liko neišnaudotas, nors kita vertus, jokios papildomos žvaigždės serialui niekada nereikėjo – surinkta pagrindinė komanda veža ir pati su bet kokiais antraeiliais aktoriais. O didžioji serialo stiprybė – talentingai išblizgintuose dialoguose, kuriuos galima cituoti nuo iki ir kurie neleidžia „Veep“ tapti foniniu serialu, nes turi kiekvieną sparnuotą frazę pagauti ir spėti suvirškinti, kol neatskrido dar viena sparnuotesnė.

„Veep“ yra fantastiška politinė satyra vargu, ar atvers akis, bet ne toks jos tikslas. Tai aukščiausios kokybės pramoginis žiūralas, kuris leis gerai praleisti laiką ir nepriimti už gryną pinigą ar bent rimtu veidu visų politinių peripetijų, kurių kasdien pilni delfiai.

Viešųjų ryšių specialistams, politikams ir valstybės tarnautojams pamatyti būtina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.