[tv series:] ŽMOGŽUDYSTĖ / THE KILLING (2011-2014)

Stiprus kriminalinės dramos serialas iš JAV, kurio pirmąjį sezoną rodė ir vienas lietuviškasis televizijos kanalas. Tiesa, tai daniško “Forbrydelsen” remeikas, kurio matyti neteko, bet pradėjus amerikietiškąjį nebesinorėjo pereiti prie originalo, kuris pagal treilerį tikėtina turėtų būti stipresnis.

Tačiau ir amerikietiškoje “Žmogžudystėje” skandinaviškos atmosferos netrūksta. Tam neatsitiktinai pasirinktas Sietlas, vietovė, kurioje veik pusė metų krinta lietus – ir tikrai, dar tokio vaizdo, kur taip dažnai lyja, neteko matyti – ir dangumi be perstojo plaukia rudeniški debesys.

Tokioje darganoje prasideda ir baigiasi jaunos merginos žmogžudystė: auka randama paskandinto automobilio, priklausančio žymaus miesto politiko rinkimų kompanijai, bagažinėje. Paskutinę savo darbo dieną bylą pradeda tirti patyrusi žmogžudysčių skyriaus detektyvė Sara Linden (Mireille Enos) ir jai netikėtai priskirtas jaunutis partneris Stefanas Holderis (Joel Kinnaman).

Visus abu sezonus, 26-ias serijas, kapstomasi tos pačios bylos aplinkybėse, kas palyginus su bombarduojančia “CSI” tyrimų sparta atrodo apgailėtina, tačiau tame ir visas serialo žavesys – žiūrovas gali “apčiupinėti” visas tyrimo aplinkybes, užkulisius, pažinti tyrėjus, nukentėjusiąją bei susijusius asmenis.

Siužetas rutuliojamas trimis siužetinėmis linijomis: kaip policija tiria žmogžudystę, kaip nužudytosios šeima dorojasi su netektimi ir, kaip su nusikaltimu susiję miesto politikai. Pastaroji linija iki pat pirmojo sezono pabaigos atrodo blankokai ir mažiausiai intriguojanti. Nužudytosios šeimynykščiai sukasi klišiniame liūdesio, savigraužos ir ieškojimo kaltų rate, kuris ilgainiui ima striginėti ir nieko naujo nebepateikti. O detektyvų linija – aukštumoje: vien į stovinčią lietuje Mireille Enos, nominuotą už šį vaidmenį ir Emmy ir Auksiniam gaubliui, galima žiūrėti visą valandą – retai pakeičianti iš mados išėjusius striukes ir šiaurinius megztinius, nepasidažiusi, nesusišukavusi, neišsimiegojusi, sučiauptomis lūpomis, besiplėšanti tarp darbo ir slystančio pakalnėn asmeninio gyvenimo. Jos partneris ne ką linksmesnė asmenybė – iš narkotikų ištrūkęs vyrukas nesivaldo, elgiasi nenuspėjamai, ne pagal protokolą ir esti visiška priešingybė santūriai, viską savy laikančiai kolegei. Tačiau abu spinduliuoja depresyvią, liūdesio ir negatyvizmo kupiną aurą. Tokius pačius spindulius skleidžia ir kiti veikėjai bei visas serialas su savo niūriomis, slogiomis, pesimistiškomis gaidomis. Taip, pramoginio malonumo čia nė su žiburiu nerasi.

“Žmogžudystės” siužetas sukaltas neblogai, nors kiek išsikvėpusiame antrajame sezone galima rasti logikos spragų (pvz. kaip Rozė iš viešbučio dešimtojo aukšto pateko į mišką), tad, ačiu Dievui, jog trečiojo sezono nebus, nes jau iš turimos medžiagos pripūstus oro burbulus nebesinorėtų gaudyti, tačiau tikrai visa galva nerčiau į kitą bylą, kurią tirtų detektyvė Linden, vaidinama M.Enos.

httpv://www.youtube.com/watch?v=u9av38iK_Y0

Papildyta:

Visiškai netikėtai, lyg atsiliepimas į prieš pusantrų metų parašytus žodžius, sužinojau, kad „Žmogžudystė“ buvo pratęsta ir trečiam sezonui ir dar bus ketvirtas – epilogas iš kelerių serijų, kurios pasirodys ateityje. Trečiąjį sezoną „suvalgiau“ su visais batais. Scenaristai ir aktoriai žibėjo visame gražume, tiksliau, niūrume ir tamsume, ko iš serialo ir tikėjausi.

Naujas sezonas, ačiū Dievui, palieka užmaršty buvusią išsemtą istoriją ir imasi naujos, žudomų jaunų benamių merginų, bylos. Holderis čia dar rečiau plaunamais plaukais, o nuo Linden veido ir judesių nė akimirkai nedingsta depresijos ir asmeninės laimės kišimo po velėna aura. Prie tandemo veiklos nepriekaištingai įklijuojamos psichologiškai stiprios scenos iš kalėjimo, kur paskutines valandas iki mirties bausimės įvykdymo skaičiuoja dėl žmonos nužudymo nuteistas Rėjus Sevardas (Peter Sarsgaard), kurį išgelbėti gali tik visa galva į naują bylą pasinėrusi Linden. Ir, atrodo, išgelbės…, bet čia tokių siužeto siurprizų netrūksta. Ne vienoje scenoje galvojau, kad baigsis arba taip, arba anaip, bet scenaristė Veena Sud geba iš rankovės ištraukti trečią variantą.

Vaizdui jėgos priduoda ir porą epizodų susukęs Lodge Kerrigan („Keane“, „Clean, Shaven“), kuriam šizofreniška atmosfera pasiduoda kaip niekam kitam.

Žodžiu, rekomenduoju visiems, kam maža niūrumo, lietaus ir maniakiškų žmogžudysčių. Beje, drįsčiau teigti, jog galima sėkmingai pradėti žiūrėti ir nuo trečiojo sezono.

Papildymas 2:

Ketvirtasis finalinis sezonas turi tik šešias dalis. Linden ir Holderis čia imasi naujos bylos, tačiau ji nėra tokia įdomi, kaip praeities šešėliai, dantimis ir nagais kimbantys pamiltam tandemui į nugaras.

Nesinori pasakoti, kaip baigėsi trečiasis sezonas, o be šito sudėtinga aprašyti į kokią situaciją prieš pabaigą yra pakliuvę tie du, depresiją skleidžiantys ir ties nervų krizės riba balansuojantys, policininkai.

Mireille Enos čia demonstruoja aktorystės viršūnę, kuri tikrai turėtų būti įvertintas Emmy ar Auksiniu gaubliu – mano akyse ji jau užsidėjo sau etiketę, kurią nusimesti bus labai sudėtinga. Antraplanis vaidmuo neseniai matytame „Sabotaže“ tai tik patvirtina: padūkėlė ir pašėlusi Enos man visai nesižiūri. Bet jos vaidmuo „Žmogžudystėje“ jau istorija. O „Žmogžudystė“ įeis į istoriją, kaip serialas turintis vieną stipriausių pabaigų.

Visi taškai sudėti, viskas logiškai sudėliota į lentynėles, lieka tik pavydėti serialo nemačiusiems.

0

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *