Kai sužinojau, jog Umberto Eco jau skaito knygas Amžinojoje Bibliotekoje apėmė nepaaiškinimas jausmas, apie kurį neišsiplėsiu, o ta proga (keistas žodis, lyg ir netinkantis liūdnoms aplinkybėms, bet, tikiuosi, suprasite, jog čia su semantika viskas tvarkoje) pasidalinsiu asmeniniu santykiu su Eco ir įspūdžiais apie paskutinę jo skaitytą knygą.

Eco man iš pradžių buvo grožinės literatūros genijus. Perskaičiau visus vertimus į lietuvių kalbą – iki „Baudolino” (įskaitant). Po to kažkodėl sustojau. Gal pabijojau susidurti su dar viena „Fuko švytuokle” ar neišplaukiama „Vakarykštės dienos sala”. Nežinau.

Maniausi, jog Eco iš mano gyvenimo jau pasitraukė, tačiau prieš ketvertą metų sugrįžo visai kitokiu amplua. Tai buvo italo ir Jean-Claude Carriere pokalbis-knyga „Nesitikėkite atsikratyti knygų“. O tai man priminė studijų metus, kai kartą vieno universiteto skaitykloje kažko laukdamas slankiojau palei lentynas ir akis užkliuvo už vienintelės pažįstamos pavardės – Eco. Paėmiau, sėdau prie stalo ir kai tas kažkas po valandos pasakė, kad jau galima varyti gerti alaus, likau ne ypatingai patenkintas. Tada mano rankose buvo „Menas ir grožis viduramžių estetikoje” – knyga, kurios tema, atrodo, su manimi neturėjo nieko bendro, tačiau Eco sugebėjo pavergti.

Po ilgų ieškojimų ši knyga atgulė mano lentynoje ir prieš porą metų su malonumu buvo įveikta. Kaip ir po to dar viena – „Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje”. Pastarąją (nes trijų mėnesių įspūdžiai dar gyvesni, nei poros metų) ir norisi detaliau pristatyti.

„Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje” leidžiasi į kelionę po Europos žemyną, kuriame nuo seno gyva vienos, tobulos, kalbos idėja. Nuo biblinio „Tebūnie šviesa!”, Babelio bokšto, supainiojusio žmonėms liežuvius, Dante’s traktatų iki kabalizmo, viduramžių ir praeitojo amžiaus mokslininkų, bandžiusių įrodyti, jog viena kalba yra pranašesnė už kitas ar kūrusių dirbtines universalias kalbas.

Taip, tema kaip ir su viduramžių estetika, atrodo, skirta ne kiekvienam, tačiau kai pradedi tekstą skaityti, apie tai retai susimąstai, nebent kai Eco leidžiasi į akademinės semantikos gelmes, kuriose pagauni save stokojantį tam tikrų žinių bei ūpo gilintis į septynioliktojo amžiaus gramatines morfemas. Bet tokia ir turi būti mokslinė knyga – joje kiekvienas pasiima dalį sau reikiamos, įdomios medžiagos.

Kaip ten bebūtų, Eco būtent mokslinės literatūros puslapiuose, kurių yra prirašęs keliskart daugiau negu grožinės, atsiskleidžia kaip didžiausias intelektualas. Skaitai ir stebiesi, kaip vienas žmogus geba tiek aprėpti, šitiek išanalizuotų šaltinių vienai knygai ir tokia, sakyčiau, keistoka tema. Bet nereikia stebėtis – Eco ne kartą prisipažino, kad jį visada traukė intelektuali kvailybė. Ir šią knygą rašytojas įžangoje siūlo priskirti idėjų istorijos skyriui. Negalima su tuo nesutikti. „Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje” šį, kiek sarkastišką, rašytojo požiūrio tašką taip pat galima nesunkiai užčiuopti ir būtent tai labiausiai veža visoje Eco kūryboje.

Šypsena kyla skaitant tokius faktus:

1669 metais Johnas Webbas (An historical essay endeavoring a probability that the language of the Empire of China is the primitive language) iškelia mintį, kad Nojus su savo arka atplaukęs į Kiniją ir po Tvano čia apsistojęs, taigi kinų kalbai tenka pirmumas. Kinai nedalyvavo Babelio bokšto statyboje, todėl liko nepaliesti kalbų susimaišymo, be to, ištisus amžius gyveno nepažindami svetimšalių įtakos, todėl išsaugojo savo pirmapradį kalbos palikimą.

Ar drąsius pareiškimus, apie kuriuos kitur neteko skaityti:

Krikščioniškoji mintis remiasi hebrajiškai parašytu Senuoju Testamentu ir didžiąja dalimi graikiškai parašytu Naujuoju Testamentu. Šv. Augustinas nemoka hebrajų kalbos ir menkai temoka graikų. Jo, kaip Šventojo Rašto aiškintojo, užduotis yra suvokti tikrąją dieviškojo teksto prasmę, o dieviškąjį tekstą jis pažįsta tik iš lotyniško jo vertimo. Jam šmėkšteli mintis, kad reikėtų pažiūrėti į hebrajiškąjį originalą, bet ją atmeta, nes nepasitiki žydais, galėjusiais išbraukti iš šaltinių nuorodas apie ateisiantį Kristų. Vienintelė jo siūloma išmonė – lyginti įvairius vertimus ieškant teisingiausios versijos (taip šv. Augustinas tampa hermeneutikos, bet tikrai ne filologijos tėvu).

O ir įžvalgos žavi:

Dabartinis anglų kalbos dominavimas yra istorinis atsitiktinumas, nulemtas britų imperijos kolonijinės ir prekybos ekspansijos, vėliau – JAV technologinės bei ekonominės hegemonijos. Aišku, galima teigti, kad anglų kalbos paplitimą palengvino tai, jog šioje kalboje daug vienskiemenių žodžių, ji lengvai absorbuoja užsienietiškus žodžius, lanksti kurti neologizmus ir panašiai, bet jei būtų nugalėjęs Hitleris, ir JAV būtų tapusios konfederacija silpnų, nestabilių valstybėlių kaip Centrinėje Amerikoje, ar negalima manyti, kad visas pasaulis šiandien lengvai kalbėtų vokiškai, ir vokiškai būtų reklamuojami japoniški tranzistoriai Honkongo oro uosto duty free shop (arba Zollfreier Waren)?

Žodžiu, Eco yra nuostabus ir ne grožinės literatūros pasaulyje. Gaila tik, kad tokių knygų vertimų turime ne tiek daug, kiek norėtųsi. Pabandykite.