UNDINĖ RADZEVIČIŪTĖ „Žuvys ir drakonai“

Tėvas Kastiljonė į Kiniją atvyko su jėzuitų misija tapyti freskų katalikų bažnyčiose.

O jei tinkamų bažnyčių nebus, kartu su kitais jėzuitais jas pastatyti.

Ir jau tada.

Išpuošti tapyba.

Mamos Noros kambarys primena anglišką raudonmedžio kabinetą su biblioteka.

Kai Miki savo naujausiam draugui pasakoja apie savo mamą, ji sako, kad nors jos mama ir erotinių romanų rašytoja, bet miega su knygomis.

Apie senelę Amigoreną ir Šašą Miki savo naujiesiems draugams nepasakoja.

Tarsi jų nė nebūtų.

Prancūzai – tai žmonės, kurie tiesiog nusipelno, jog jiems kirstų galvas.

Ir reikėtų pradėti nuo šito.

Nuo Voltero.

Pavadinimą „Žuvys ir drakonai“ iš pradžių, nepasmalsavus „apie ką“, gali naiviai susisieti su viso labo pasakomis (juolab, kad tokiai tiesmukai iliuzijai antrina ir spalvotas slidus viršelis). Laimei, teksto skaitymas su kaupu paneigia skubotas interpretacijas ir leidžia pajusti jau anksčiau patikrintą vientisą, kruopščiai apgalvotą Undinės Radzevičiūtės istorijų ritmą, šį kartą – didesne doze nei įprastai.

Su nuožmiu užsispyrimu kapojamame pasakojime – dvi istorijos (ir keli fragmentai trečios, kuri kažkodėl išgaruoja iš galvos labai greitai ir knygoje, atrodytų, veikia kaip užklydėlė). Istorijas skiria erdvė, laikas ir suvokimai, situacijos, kuriose atsiduria veikėjai, o jungia Rytų (Kinijos) ir Vakarų (Europos) kultūros susidūrimas. Pirmoje istorijoje jėzuitas Tėvas Kastiljonė grumiasi su žmogiškomis ir žemiškomis pagundomis bei siekia užkariauti Kinijos Imperatoriaus širdį ir rūmus vakarietišku menu ir religija. Komplikuoti jėzuito ir Kinijos santykiai įdomūs vien tuo, kokiais būdais Tėvas Kastiljonė vilioja Kiniją ir kaip toji visgi Kinija lieka atitolusi, iki galo nepažini vakarietiškam žvilgsniui ir nesugundoma katalikui. Bet nuo to ne mažiau įdomi ir patraukli ją stebinčiam Kastiljonei (ir, tikėtina, skaitytojui).

Antrojoje, kasdieniškesnėje istorijoje gyvena keturios moterys: senelė Amigorena, Mama Nora ir dukros Šaša ir Miki. Gyvena jos charakteringame bute (kartais ima atrodyti, kad butas veikia kaip atskiras veikėjas, o pasakojimo pabaigoje ši nuojauta pasitvirtina), gyvena ir vargo nemato: senelė pro langą stebi kinus ir juos skaičiuoja, rašo laišku į policiją, piktinasi viskuo iš eilės, slepiasi po toršeru, kol jos dukra ne tik rašo erotinius romanus, bet ir užmezga romaną pati. Šaša apibendrina visas šeimos situacijas, o Miki dega noru sukurti verslą, nes kitaip jos gyvenimas nueis perniek. Keturios moterys ropinėja santykių tinkluose ir viena kitą kandžioja, o šios linijos esmė, ko gero, yra ne kažkoks konkretus įvykis, o būtent šeimos santykių apnuoginimas.

Šie, kaip ir kiti Undinės Radzevičiūtės veikėjai, nesiduoda kategorizuojami ir stereotipizuojami, iki galo neperprantami (net iš pažiūros tipiška močiutė Amigorena neįtelpa į nuspėjamumo rėmus), ir tai suteikia skaitymui nepaliaujamą norą stumtis pirmyn, nerti į istorijas, o veikėjų charakteristikos skleidžiasi per jų veiksmus ir dialogus, jokie statiški aprašymai nelenda į tekstą. Undinės Radzevičiūtės pasakojimo maniera – mažai žodžių ir daug prasmės (ypač paslėptos) – lėtina skaitymą ir neleidžia praplaukti pasakojimo paviršiumi, tuo labiau, kad romano „apie“ yra labai daug. „Žuvys ir drakonai“ yra ir apie meną ir jo paveikumą, apie šeimos santykius ir nesantaikas, apie neperžengiamas kultūrų skirtis, apie tikėjimo tvirtumą, apie mūsų visuomenę ir jos tuštybę. Ir visos šios temos išmaniai sujungtos, suvyniotos istorijų gijose.

Visai gali būti, jog knyga grikšės tarp dantų mėgstantiems skalsias, aprašymais apipintas, tradiciškesnes istorijas, kur veikėjai ir veiksmas gena vienas kitą kaip trileryje. Kartais (bet tik labai retais kartais) susidarys įspūdis, kad žaidimai teksto struktūra ir stilius svarbiau, nei papasakoti istoriją. Tebūnie. Visgi „Žuvys ir drakonai“ yra neįprastas, neskubrus literatūrinis malonumas, atitolęs nuo lietuviškos tradicijos, tačiau dėl to nė kiek ne menkesnis.

Knygoje įvardijama, ką joje reiškia žuvys, ir ką – drakonai. Pastarieji pasirodo beesą kinai, pasiruošę praryti europiečius, vos tik pasitaikys proga dumti Europon. Bet kaip skaitytoja leidžiu sau sukurti analogiją šios knygos atžvilgiu: aš esu drakonas, kuris patenkintas praryja Undinės tekstus. Suryja ir laukia dar.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.