Įrašą apie filmą „Undinė” (turėtų būti „Undinėlė”, bet apie tai vėliau) pradėsiu ideologiniu įvadu. Kartais žmonės klausia, kodėl G. ignoruoja masinius renginius? Ar jie nepakankamai g.eri lyginant su aprašomais čia? Atsakymas yra: nei taip, nei ne. Tiesą sakant, aprašom visus, kuriuos spėjam ir laikom gerais (jeigu prieštaraujat, galim padiskutuoti komentaruose), skirtumas tik tas, kad masėms skirti renginiai turi (sukaupia) ir nepalyginamai didesnius biudžetus savireklamai, tad apie juos dar gerokai iki mūsų būna parašę visi. Tuo tarpu mažesni, bet ne mažiau vertingi dalykai nesulaukia savo „15 minučių šlovės”. Gaunasi užburtas ratas „Neinam – Neatveža – Neinam”. Ir būtent iš tokio rato norisi ištraukti magišką, stebuklingą „Undinėlę”.

Meniškas filmas be didesnio triukšmo startavo dar praeitų metų pabaigoje, bet Kalėdiniame-Naujametiniame triukšme, matyt, nerado sau patogios vietos „Forumcinemas” repertuare. O tuo tarpu… Prieš kelias savaites laimi geriausios režisūros apdovanojimą prestižiniame „Sundance” festivalyje”, o neseniai prasidėjusioje „Berlynalėje” atidaro programą „Panorama”. Ar jis vertas to? Užtikrinu, kad papuola į Lietuvoje šiuo metu k/t rodomų geriausių filmų top3.

Tiesa, net ir būdamas prisiekęs „Sundance” gerbėjas, negaliu tiksliai įvardinti, kas „Undinėlėje” papirko festivalio žiūri komisiją. Tai nėra kažkas iš esmės nauja – greičiau jau matytų/ girdėtų elementų pajungimas savo vizijai per puikų operatoriaus darbą (ypač gražūs vaizdai iš pagrindinės herojės vaikystės), vaidybą, istoriją ir net visai pakenčiamą scenarijų. Gal to ir gana – juk tai, ką priekabesnė akis čia kartais įvertins, kaip nuvalkiotus rusiškos grietinėlės stereotipus, ten „sueis” už autentiką ir egzotiką – riba juk labai siaura.

Nežinau kodėl filmas Lietuvoje verčiamas „Undinė”, kai pagrindinė herojė Alisa yra akivaizdus H. K. Anderseno pasakos „Undinėlė” veikėjos perkėlimas į šias dienas. Nekartosiu apie ką kalbėjo Andersenas, bet rusiškoje „Undinėlėje” susitiksim su provincijoj gyvenančia maža mergaite, kuri turi stebuklingų galių (pildyti norus, sukelti audrą), tačiau jos svajonei, tapti belerina, atrodo, nelemta išsipildyti. Protestuodama prieš aplinkybes (dažniausiai šiuo žodžiu įvardinama uošvienė, bet šiame filme tai mama), Alisa nustoja kalbėti. Po daugybės metų jos keliai pasuka į pasakų miestą – Maskvą. Taip ir būtų ji žaidusi jame su savo norais bei begaliniai keistu gyvenimu, jeigu nebūtų išgelbėjusi ir įsimylėjusi į upę įšokusio karalaičio vardu Saša. Bet kaip ir Andersono „Undinėlėje”, taip ir Анна Меликян „Undinėlėje”, meilė kelia daug klausimų, skausmo ir pasiaukojimo, atsidavimo, gal net nesąmoningai padarant viską, kad tavo mylimas žmogus būtų laimingas. Kad ir su kita… Nes meilė tai ne žmogaus išnaudojimas, kad pasiektum laimę, bet tapimas laimingu matant, kad tavo mylimas žmogus yra laimingas. Kaip konkrečiai baigsis ši istorija pamatysit patys. Tai režisierės versija ir žinodamas originalų istorijos šaltinį, visiškai su ja sutinku.

httpv://www.youtube.com/watch?v=XrTAoWo5xHQ

Gal todėl ilgainiui rusiškoje istorijoje imi vertinti raiškos priemones, unikalius papildomus 21 amžiaus Rusijos (o gal tiesiog eilinio metropolio) elementus, kuriais apipinama amžina istorija? Be to, kad daug kam filmas žaismingumu, muzikalumu ir vaikišku naivumu primins „Ameliją” (nors man tai labai tolima asocijacija), „Undinėlėje” yra nemažai socialinės ar net masinės komunikacijos kritikos. Pastarasis elementas į paviršių tikriausiai išlenda dėl režsierės praeities kuriant reklaminius klipus. Iš čia ir meksikietiškos Pelenės laimės paieškos brangiame pasaulyje ir gražus žaidimas su nuolat fone veikiančiais reklaminių plakatų šūkiais, kurie labai atitinka Alisos nuotaiką, postūmius realiame gyvenime. „Likimas tavo rankose”, „Susirask porą” – rėkia reklamos ne tik iškreipdamos realybę, bet ir darydamos spaudimą, aiškindamos, kaip gyventi. Vienoje „Undinėlės” scenoje matome, kaip gigantiškas plakatas užgožia Alisai vaizdą į miestą, o po kiek laiko reklamuojamas produktas jau stovi šeimynos virtuvėje. Gal tai ir nepanašu į pirmo plano žinutę, bet ji labai akivaizdi. Dažnai tai ne mes valdom savo likimus, bet esame likimo vergai – jo nevykusių juokelių aukos. Apie tai ir filmas – meilę ir gyvenimą 21 amžiuje. Apie tai, kad kažkam esame neįtikėtinai reikšmingi, o kažkam tiesiog sraigtelis dideliame mechanizme tuo pačiu metu.

Filmo seansai „Skalvijoje”:
13 d. – 19.00 / 14 d. – 20.00 / 16 d. – 20.00 / 19 d. – 20.00 / 21 d. – 20.00 val.