VALDAS PAPIEVIS „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“

„Didesni ar mažesni, prašmatnūs ar menkesni, visi jie vienodi, tie oro uostai, niekieno zonos.

Knygynuose pasirodė ketvirtoji ir naujausioji Prancūzijoje gyvenančio ir rašančio Valdo Papievio knyga. Į šį rašytoją lietuviai labiau atkreipė dėmesį, kai prieš penkerius metus jo knyga „Eiti“ Metų knygos rinkimuose pelnė kūrybiškiausios knygos titulą.

Naujausias Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ pirmiausiai patraukė pavadinimu, nors vėliau pasirodys, kad jis veik nieko neturi bendro su knygos turiniu (bent jau tiesiogiai), tik su Odile, vieniša, elegantiška devyniasdešimtmete paryžiete. Nepaisant neišsipildžiusių lūkesčių pavadinimo atžvilgiu, knyga nenuvylė, anaiptol – Valdas Papievis man tapo vienu didžiausių atradimų tarp kuriančiųjų lietuvių kalba, bet labai nelietuviškai.

Knygoje pasakojama apie paskutinius Odilės gyvenimo metus Paryžiuje, kuriuos stebi senutės palėpės nuomininkas, bevardis naratorius, palaikantis Odilei kompaniją jai vaikštant promenadomis Senos krantinėmis, Liuksembergo soduose, lankant meno muziejus, kadaise pamėgtas kavines, restoranus, likusius gyvus Odilės draugus, o aperityvo valandomis jie kartu gurkšnoja viskį, varto meno albumus, kartais iš balkono užvertę galvas stebi debesų spektaklius, klausosi dausų sferų muzikos, aptarinėja dangaus choreografiją.

Odilė – išsilavinusi, inteligentiška, pratusi prie prabangos. Tai sužinome iš jos kasdienių įpročių, dienoraščių nuotrupų (kuriuos pasakotojas turėjo „palaidoti“ nuo Menų tilto), iš jos sukurtų apsakymų senuose žurnaluose, iš pokalbių su sena drauge, iš visiteurs, katrie nenustoja lankyti kiekvieną dieną. Kartą, nuomininkui užklausus, kodėl jos lentynoje daug Alberto Kamiu knygų, ji prisipažįsta, kad šį didį rašytoją ne šiaip labai gerbianti, bet ir pažinojusi gyvai – kol jųdviejų vaikai spardydavo futbolą jie turėdavo laiko pašnekesiams.

„Kartojimaisi šiokiadienių įpročiais virtę, o šventadienių įpročiai – ritualais, bet dienos spindis bėgant metams trumpėja, miesto masteliai – stambėja: kartais atrodo, kad sukinėjiesi po kaimelį, kuriame visi vienas kita pažįsta ir kuriame kitąsyk nė užuominų nebereikia, būna – nė žvilgsnių. Daug ką iš to, ką darai, darai tik dėl to, kad šitaip per daugelį metų įpratęs; tai – tik praėjusių metų atlaidai.“

Retkarčiais pasakotojas svarsto, kodėl jis įtiko Odilei? Greičiausiai dėl to, kad buvo supratingas, neįkyrėdavo klausimais, žinodavo, kada patylėti ir leisti draugei pabūti su savais prisiminimais, mintimis. Odilė taip pat buvo taktiška – nesmalsaudavo apie kompaniono asmeninį gyvenimą, nebent atsargiai pasiteiraudavo apie žmones su kuriais bendraudavo, apie kuriuos viena ar kita proga būdavo pats prasitaręs.

Dviejų vienišų, skirtingų kartų atstovų draugystė panaši į du vos vos susisiekiančius indus, arba tuos du keleivius, prasilenkiančius viename iš oro uosto koridorių ar prisėdusius gretimais vienoje iš laukimo salių, trumpam prisiderinusius prie vienas kito ritmo, praskaidrinusius vienas kito vienatvę ir netrukus vėl išsiskirsiančius.

„Nesibaigiantys oro uostų koridoriai – kaip neišsemiama, neužpildoma oro uostų vienatvė. Tikroji tavo būtis, kurią slepia buities kasdienybė. Laikas į begalybę ištįsęs, bet jo pamiršt nevalia.“

Ši knyga – tarsi atsisveikinimo su praėjusiu gyvenimu epopėja. Iš Odilės dienoraščių sužinome, kad ji nebuvo labai laiminga, kad ne visos svajonės išsipildė, nors ir turėjo vyrą, vaikus, buvo materialiai aprūpinta, tačiau tokia būtis buvo pernelyg drungna ir rami, be didesnių bangų ir sukrėtimų, be polėkio, be dramos, be aistros… Nepaisant to, Odilė taikiai ir oriai priima likimą, nieko nekaltina, nesiskundžia, susitaiko su savimi ir esama padėtimi. Pagaliau kas pasakytų, ką reiškia „išsipildęs gyvenimas“? Odilė net ir sunkiai paeidama, įsikibusi pagalbininkui į parankę, vėliau jau tik sėdėdama vežimėlyje, leidžiasi prisiminimų takais – kad dar nors kartą pasidžiaugtų širdžiai mielais vaizdais, vietomis, žmonėmis.

Valdas Papievis rašo grakščiai, nesivaiko populiarių temų, nebijo pasirodyti sentimentalus. Galima priekaištauti, jog romano siužetas kiek nuobodokas, tačiau jis atskleistas pagirtinai poetiškai. Autorius dažnai nuslysta į filosofinius, egzistencinius pamąstymus, kartais vos telpančius viename sakinyje. išsitęsusiam per pusę ar net per kelis puslapius. Papievio polinkis nukrypti į savirefleksijas ir rašyti ilgais, poetiškai sakiniais jau buvo pastebimas ir ankstesnėje kūryboje. Vienus tai erzina, o kitus, kaip ir mane, veža tas veržlus minties srautas, kurio nepajėgūs sustabdyti jokie stereotipiniai rašymo standartai, sintaksės ar skyrybos.

<<…kodėl neatlapoji krūtinės, neišsketi rankų, kodėl visko apglėbti, visko aprėpti nė nebandai, kodėl kvapą užgniaužęs nepuoli nuo uolos, aukšto skardžio: jeigu pultum nuo uolos, nuo aukšto skardžio, užsimušti gi neužsimuštum – juk žinai, kad drįstantiems pulti nuo uolos, aukšto skardžio užsimušti nelemta, jiems vieninteliams skirta išgirsti pasaulio ir trumpų mūsų gyvenimų begalinį aidumą kosmoso toliuose; kodėl, po galais, tik niekam, ničniekam tu nesiryžti, tik užsispeitęs į kertę smilkai, vis smilkai tuos pačius sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius savo pilkos kasdienybės degtukus ir šypsodamasis sakai sau ir kitiems: okay, viskas gerai? Juk tau taip norėtųsi atsiplėšti – nuo ko? Juk tau taip norėtųsi skrieti – kur, ligi ko? Juk tau taip norėtųsi išsemti – ką ir iš ko? Juk tau taip norėtųsi.. Tu nemoki pasakyti nė to, ko tau taip labai norisi..>>>

Tai knyga apie mokėjimą senti, tai pavyzdys, kaip neapkrauti aplinkinių savo vis sunkiau įveikiama būtimi ir buitimi, kaip neprarandant sveiko proto ir humoro jausmo, džiaugtis dar viena gyvenimo diena, nes tiek jų ir teliko. Pasakotojas savo vaizduotėje Odilę prilygina Prousto romanuose aprašytam saulėlydžiui, belle époque žlugimo kūdikiui.

<<… galvojau, kad norėčiau sugrįžti į Odilės aprašytus laikus, kai drovumo buvo daugiau nei įžūlumo, nuoširdumo – daugiau nei cinizmo, ebejonių, dvejonių – daugiau nei beatodairiško pasitikėjimo savimi, kai viskas, bent skaitant Odilės apsakymą, rodosi, buvo truputį trapiau, dužiau, subtiliau, tai kas, kad galbūt truputį liūdniau: ne ryškios akį rėžinčios spalvos,  atspalviai, ne linijos, o virpantys kontūrai, ne drąsūs brūkštelėjimai teptuku, o atsargūs potėpiai gerai įsižiūrėjus ir įsiklausius; i gal niekur sugrįžti nereikia, žmogaus prigimtis juk nesikeičia, gal ir dabar viskas tai pat, tik savo pasaulyje, kurį vadiname moderniu ar postmoderniu, mes savo jausmų atskleisti nedrįstame..>>.

„Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ – gražus, neįkyrus priminimas GYVENTI kol ne vėlu…

2 komentarai

  1. Perskaičiau ir aš. Nesu skaičiusi Papievio „Ruduo provincijoje“, bet „Eiti“ ir „Vienos vasaros emigrantai“ sukrimtau. „Odilė…“ buvo lyg ir tęsinys ankstesnių Papievio temų – vienišavimo, emigracijos, Paryžiaus, laiko. Kai kur radau labai panašias mintis kaip ir „Vienos vasaros…“ (apie tai, kas yra miestas, ir apskritai, Paryžius jo tekstuose yra savarankiškas veikėjas). Visgi man kažkiek pabodo tas atpažįstamas rašytojo sentimentalumas, o šitam romane sakiniai kiek blankoki, mažiau vaizdingumo. Bet lengvam skaitymui – visai neblogai.

    1. Aš susipažinimui skaitinėjau jo „Eiti“. Kadangi ši knyga buvo ne apie Paryžių, o apie Provansą, tai man bent jau paryžiškumo nebuvo per daug.. Taip pat Odilėje beveik nesijautė emigracijos temos, bet tikrai abi buvo apie vienišumą..

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *