VALDAS PAPIEVIS „Vienos vasaros emigrantai”

Yra miestų, kuriuose gimstame, yra miestų, į kuriuos studijuot išvažiuojame, yra miestų, iš kurių išsikraustome ir į kuriuos įsikraustome, yra miestų, kuriuose gyvena mūsų draugai, yra miestų, kuriuose mes neturime nė vieno pažįstamo, yra miestų, kuriuos mes per atostogas su kelionių vadovais aplankome, yra tokių, į kuriuos niekada nenuvyksime ir kuriuos pažinsime tik iš žemėlapiuose pažymėtų vardų, – yra mums artimesnių ir visai svetimų miestų, yra begalės visokių miestų, kuriuose gyvena įvairių spalvų, įvairiomis kalbomis šnekantys žmonės, ir tarp tų tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save  (p. 382–383).

Ilgais, poetiškais, skambiais, preciziškai sustyguotais sakiniais rašytojas Valdas Papievis paskutiniuose dvejuose savo romanuose rašo, berods, vis apie tą patį: egzistencinių klausimų smaugiamą emigrantą, ieškantį savęs, ir ieškantį dažniausiai Prancūzijos erdvėje. Vienišystės, uždarumo slegiamas herojus atvyksta į Paryžių (romane Vienos vasaros emigrantai) arba į Provansą (romane Eiti). Atvyksta tam, kad savais ritualais prisijaukintų miestą ir mieste prisijaukintų save.

Vienos vasaros emigrantų fabula nesudėtinga: atvykėlis iš Lietuvos gyvena palėpėje su kita atvykėle (ne iš Lietuvos) Melanie, susižavi viena Senos patilčių klošare Natalie, ir kaskart vis ieško naujų potyrių Paryžiuje – tai traukia suktines kartu su benamių gauja, tai užsiropščia ant stogo, tai su tapytoju visą dieną kabina paveikslus. Tiesa, Prancūzijos sostinė čia – ne mistifikuota, iščiūstyta prabangi turistų erdvė, o klošarų užgriozdintas miestas, kuriame gali būti visko – nemalonių išsiskyrimų, paliktų kūdikių, visur šmirinėjančių flikų.

Ir nors pasakojimo pilnateisis dalyvis yra Paryžius, visgi tai pasakojimas apie į save susikoncentravusį vienišių – todėl labai dažnai nuo išorės detalių (pavyzdžiui, nuo metro „žarnyno“ tyrimų) peršokama į vidinius personažo išgyvenimus, prisiminimus arba leidžiama šėlti vaizduotei, atitrūkti nuo lietingo Paryžiaus šaligatvių. Atidus savęs tyrinėjimas ir gyvenimo prasmės kvestionavimas padiktuoja ir kūrinio tempą: jame daug stabčiojimo prie detalių, tiršta vaizdų ir dominuoja lėtas kalbėjimas. Niekur neskuba ir pats protagonistas – jis skanauja Paryžių lyg ir stačia galva panirdamas į jo siūlomus malonumus, bet kartu ir atsargiai testuodamas save – ar būti laisvu, neprisirišti, nemylėti, ar visgi susipančioti buitimi ir būtimi su kitu žmogumi ir tuomet bendromis pastangomis spalvinti buitį. Atsakymai yra, ir jie yra Paryžiuje.

Informacija apie knygą: [romanas]. Valdas Papievis, Vienos vasaros emigrantai. V.: Baltos lankos, 2003. 383 p.

fb-share-icon

2 komentarai apie “VALDAS PAPIEVIS „Vienos vasaros emigrantai”

  1. Tie ilgi sakiniai mane labiausiai erzina. Ir iš vis čia krūtas stailas ala yra rašyti ilgais sakiniais, bo tik taip gal ‘pirmą knygą’ laimėsi.

  2. Mane tai ilgi sakiniai tikrai erzino tik A. Jakučiūno „Lalagėje”- nieko nelaukusi pasidaviau po dvidešimties lapų. Bet aš dar prie jos sugrįšiu!!!:)

Komentuoti: hame Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.