Prieš kelias dienas teko matyti slovakų filmą apie žmones su regos negalia – „Akla meilė”. Toks, reikia pripažinti, (auto)ironiškas filmas, kai jį vertini sveiko žmogaus akimis – tokie klausimai kaip „ar gražios mano akys?” iš dalies atrodo ciniški, bet tame pasaulyje tokie klausimai – gyvenimo, kuriame nemažai prisitaikymo prie naujos realybės, dalis. Kaip ir kiekvienas „ne toks” gyvenimas, taip ir filme vaizduojamas, įdomus, nes praturtinantis.

Tačiau dabar, nors ir trumpai, apie kitą filmą, kurį  reziumuoti galiu tik aukščiau aprašyto filmo pavadinimu – akla meilė. Nors juosta gerai priimta ir puikiai įvertinta, pirmomis akimirkomis apima baimė, jog vėl nepaskaičiavau filmo kilmės elemento – labai jau amerikietiška atrodo istorija. Puikia, žaisminga, lyg neįpareigojančiai linksmo džiazo orkestro jausmu pasakojama istorija atrodo tokia neaktuali – kodėl man turėtų būti įdomi ši dar viena meilės istorija tarp turtuolio advokato ir viliokliškos amerikietės? Filmo kalbančių galvų minimos JAV šou žvaigždžių vardai man nieko nesako ir jau atrodo, kad beliks tik žavėtis profesionaliu darbu, kai staiga ir muzikos tonas ima priminti detektyvą, ir pati beprotiškos meilės istorija pasuka tokia linkme, kad belieka tik spėlioti: apie meilę bus šis filmas ar apie neapykantą?

Faktas, kad tai, kas nutiko pagrindiniams šio filmo herojams – Burtui bei Lindai – labiau tinka ne muilo operos, bet „bizare” meilės ir tragedijos scenarijui. Turbūt nebuvo TV kanalo ar spaudos priemonės, kuri būtų praleidusi šią istoriją ir, reikia pripažinti, būta kodėl – gal ir dėl puikiai sudėliotų akcentų, gal dėl muzikos, gal dėl… Na, nesvarbu, bet „Beprotiškos meilės” herojai susivalgė sensacingiau, juokingiau ir skaniau už Yoko ir Johnno gyvenimus. Rekomenduotinas (galima rasti internete).

VDFF programa ->>>