Keturi žingsniai. Lietuva. 2008, 42 min.
Rež. A. Stonys
Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidaranti lietuviška premjera – A. Stonio „Keturi žingsniai” – teikė vilčių su šypsena. Iš dalies šypsena buvo kreiva ir reiškė išankstinį skepticizmą lietuvių darbu, iš dalies – leido tikėtis dozės nesurežisuoto apgailėtino humoro, kuriuo spinduliuoja tradicinė lietuviška vestuvė.
Ir nors po premjerinio seanso, kuriame susirinko nemažai režisierių, kritikų, brolių, seserų, draugų ir kitų susijusių asmenų, salėje nuaidėjo mandagių (tikiuosi tik tiek) plojimų banga, tiek pats filmas, tiek plojimų reiškinys nusipelno dozės kritikos.
(Mandagumo) plojimai yra suprantamas reiškinys mažoje šalyje, bet reiktų suprasti, kad iš dalies ir todėl M. Martinsonas ne tik į „Oskarus” už mokesčių mokėtojų bent 100 000 Lt veža krūvą „Nereikalingų žmonių”, bet ir grąsina padaryti filmo tęsinį.
Bet grįžkim prie savaime sveikintino dalyko – filmo premjeros. Pradžiai oficialiu anonsu:
„Lietuva – paskutinė pagoniška valstybė Europoje, besididžiuojanti seniausiu ir turtingiausiu kultūriniu palikimu. Tai filmas apie vestuvių papročio metamorfozę, per tai atskleidžiantis visos kultūros eroziją. Kas atsitiko su džiaugsmu, paslaptim ir liūdesiu paženklintu senuoju vestuvių papročiu? Baltiškoje mitologijoje vestuvės asocijavosi su mirtim ir atgimimu. Palydimos buvo raudomis, dainomis, papročiais ir ritualais.
Ar galime šiuolaikinių vestuvių komerciniame siautulyje įžvelgti tos tradicijos atšvaitus? Ar turime jų ieškoti? Ką praradome ir ką atradome?”
Ką jau galima įtarti iš filmo pavadinimo – vestuvių tradicijos transformaciją matysim, žengdami keturis žingsnius laike. Iš pradžių pasirodo užrašas 1961 metai. Vėliau pasidaro įdomu, nes sekantis žingsnis – 1972 metai. Trečias? Žinoma, kad 1983. Konceptualu, ar ne? Bet ir lietuviška, nes sekantis žingsnis – tiesiog 2007 metai. Bet tie metai, tai tokie eilinė smulkmena iš kurių ir susideda visas filmas, kurio scenaristu nebijo pasirašyti pats A. Stonys. Apie baimę kalbu todėl, kad scenarijaus, kas būdinga lietuviškiems filmams, čia tiesiog nėra. Net nesu tikras, kurioje vietoje turėjo progos pasireikšti operatoriumi įvardinamas Audrius Kemežys, nes realiai visas filmas, tai keturių vestuvinių juostų montažas. Na, juk iš tiesų, ar būtina, norint atspindėti vestuvių tradicijas 1961 metais rodyti kadrus iš dviejų, trejų, ketverių vestuvių? Ar būtinas koks interviu su etnologu? Ne, pasirodo iš tragiškos kokybės juostos galima puikiai nuskaityti apie lietuviškų vestuvių tradiciją 1961 metais. 1972 metai ir vėl vienerios vestuvės. Blogiausia, kad pateikimu ir vaizdeliu/ tradicija vargiai įnešusios ką nors nauja. 1983 metais pamatome šiek tiek tarybinį vaizdelį, kuriame dominuoja šampas ir žiguliukai, bet ir vėl – vienerios vestuvės. Vestuvių vaizdelis šį kartą iš miesto, tad natūralu, jog jis skiriasi nuo anksčiau rodyto kaimietiško, bet… Jis kažkaip turi atspindėti lietuviškų vestuvių tradiciją 1983 metais. 2007 metai irgi apsiriboja vienerių vestuvių vaizdeliais. Na, patys įsivaizduojat: rotušė, šampanas, limuzinai, baltos suknios, šimtai svečių, etc. Nė velnio. Pasirodo, vestuvių tradiciją Lietuvoje 2007 metais puikiai atspindi prasčiokiškos vestuvės kaime, kuriose nėra nei muzikantų, nei baltų suknių, nei šimtų svečių. Dar galima pridėti, jog kiekvieną iš šių dalių sieja senovinės liaudies dainos, kurios puikiai skamba susiejant pirmą dalį su antra, bet vargiai turi kokį ryšį siejant su trečia ar ketvirta.
Tai štai taip nepasikuklinę įvardinti, jog filmo kūrimo procesas trūko vienerius metus, o prie jo prisidėjo tiek žmonių, kad vargiai tilptų į „Skalvijos” salę, prisimenam filmo anotacijos klausimus: „Ar galime šiuolaikinių vestuvių komerciniame siautulyje įžvelgti tos tradicijos atšvaitus? Ar turime jų ieškoti? Ką praradome ir ką atradome?” ir reziumuojam – atsakymų akivaizdžiai reikia ieškoti ne šiame filme.
Scenarijus: 1/10
Muzika: 8/10
Bendrai: 3/10
LIKĘ SEANSAI:
Gruodžio 13 d. – 14 val.
Jei kam įdomu, interviu su A.Stoniu:
http://www.lrytas.lt/-12284671261226227307-p1-kult%C5%ABra-i%C5%A1-dainos-pimpaliuko-nei%C5%A1mesi.htm
Na kodel, vai kodel, taip yra su musu kinu?
Egle, čia tik mano nuomonė :)Gal su mano nuomone sunku?
Niekad nerekomenduočiau Pauliui žiūrėti A.Stonio filmų…
Ne tas kūrėjas…
Pauliau, mes tau rekomenduosim tokius kurejus, pagal kuriuos galetum pristatyti reigiamas apzvalgas ;)
Aš jau dvi teigiamas apie VDFF parašiau :) Tiesa, ne apie lietuvių kūrėjus :)
lietuviai lietuviams nelygūs…
Ištaisykite klaidą. Ne „sekantis”, o „kitas”.
Kaip as supratau, 2007 metu vestuve filmavo kurybine komanda – cia ir dirbo filmo operatorius.
visam kitam vertinimui – taip, pritariu. gluminantis suolis iki 2007 ir.. pasirinktas bendras vardiklis, kuris turetu atspindeti siuolaikine vestuve – hm…
Vilniuje išdalytos dokumentinio kino festivalio premijos:
Sostinės „Skalvijos“ kino centre savaitgalį baigėsi penktasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis. Populiariausiu festivalyje pripažintas naujausias Audriaus Stonio filmas „Keturi žingsniai“ apie lietuviškų vestuvių tradicijos kaitą, atskleidžiančią visos kultūros eroziją.
http://www.lrt.lt/news.php?strid=5044&id=5063612
Fantastiškai Audrius Stonys „keliamas su šakėmis” per visą karjerą. Jeigu nebuvo doro lietuviško naujo filmo, tai kodėl taip kompromituotis…
Juk aiškiai ne liaupsinanti filmui recenzija buvo bent jau „Lietuvos ryte”, kitur, kur turėjo būti – nutylėta…
O gal čia aš/mes kažko nesuprantam?
Tarptautinė žiuri, kuriai vadovavo rusų režisierius Sergejus Loznica, paskelbė šiemet pirmą kartą festivalyje surengto trijų Baltijos šalių konkurso nugalėtojus.
Pirmąja premija apdovanotas latvių kūrėjų Mario Maskalano ir Lailos Pakalniòios filmas „Trys vyrai ir žuvų tvenkinys”, antroji atiteko Giedrės Beinoriūtės filmui „Gyveno senelis ir bobutė…”, trečioji – latvio Andrio Mizišo filmui „Bažnyčia atvyks vakarėjant”.
Mane nustebino metai 1961 , juk aiskiai buvo uzrasyta 1971 kai daviau juosta,vaikai sypsosi 15 metu zenijomes net pavarde netiksli . kinas .,,visada ….tik kinas p.STONI.
Baikit, negali būti, sakė filmas buvo kuriamas VISUS METUS! :) Bet šiaip juokinga, va paimi vardan formato ir pakeiti dešimčia metų. O tada žiūrovas sėdi ir pagrįstai stebisi, kur gi tie žingsniai, kai matai tą patį per tą patį..
Pauliui. Atsakymas. Matau domites,filmas raso 1961 o istikruju tai 1971metai kokybe net pabloginta paimti tie kadrai kur mirga kur ryskumas keiciasi geresni vaisdai neitraukti nes reikejo 10 metu atgal padare data ,supratau kas tai yra KINAS o tuo labiau ,, DOKUMENTINIAI.
Antanai, o jums neatrodo, kad net tas kino padarymas yra toks.. Be rezultato? Na, turiu omenyje, kad jeigu vestuvės (tiek įvardintos kaip vykusios 1961, tiek 1971) yra labai skirtingos, nors ir įvyko tuo pačiu metu, tai vardan bendro rezultato (gal tikrai vienos puikiai iliustruoja tuos metus, o kitos – kitus), galima taip pagudraut (taip, velniai griebtų, kokia čia tuomet dokumentika). Bet.. Man keisčiausia atrodo, kad kaip beveik trisdešimties žmogus, su savo žiniomis, į tuos du etapus žiūrėjau kaip į vienodus. Na, man jie labai buvo panašūs. Tai kur tas žingsnis? Aš bendrai, kai galvoju apie sumanymą, tai sakyčiau turėtų imti iš kiekvieno dešimtmečio po 3-4 vestuves, atrinkti besikartojančius dalykus (tai, kas vyksta vilniečio vestuvėse šiandien, nebūtinai yra tas pats, kas vyksta rokiškėno vestuvėse, tad negali iš vieno atvejo pristatyti dešimtmečio) ir taip formuot tuos žingsnius. O dabar.. sukviečia kūrybinę komandą, kuri netelpa į sceną, pasigiria, kad dirbo visus metus, o gaunu 75% ne pačių filmuotą medžiagą ir dar, pasirodo, absoliutų nesiskaitymą su žiūrovu bei, net gi, filmo dalyviais. Ir rezultatas – nulinis. Va čia man keista. Dar kai tikslas pateisina priemones tai ok.