Vienu sakiniu: Nespręsk apie žmonių gyvenimą, pagal jų pateikiama jo viršelį.

Gal kažkam iš mačiusiųjų „Guilty pleasures” norėsis šūktelti „ei, juk ne apie tai filmas”, bet čia jau ir individualus reikalas, kokią istoriją įžiūrime rodomoje istorijoje. Julie Moggan užsikabina už „Mills & Boon” meilės romanų serijos. Skaitiniai tušti, seilėti ir nuspėjami, tačiau būtent tai ir yra jų sėkmės formulė – žmonėms to reikia. Arba to reikia moterims, kaip atrodo po filmo. Bet įdomiausia čia ne tai. Įdomiausia pamatyti, kas už viso to stovi, kaip tokios knygos paliečia paprastų žmonių gyvenimus. Nesinori perpasakoti penkių siužetinių linijų, kurias galite rasti oficialiame filmo aprašyme, tačiau kai kurias jų taip ir norisi apibūdinti vienu žodžiu: paradoksas. Paradoksas yra tai, kad apie 50 knygų serijoje parašiusi autorė Jill Sanderson iš tiesų yra pensininkas Roger Sanderson, nes, pasirodo, moterų autorių knygos geriau skaitomos. Paradoksas ir tai, kad per 200 serijos viršelių papuošęs modelis Stephen Muzzonigro, nepaisant kai kurių herojų nuomonės, kad tokio vyro norėtų kiekviena moteris, yra, kaip jis pats sako „tiek vienišas (vienas), kiek tik gali toks būti” ir nesugeba rasti antros savo puselės. „Gyvenimas prasideda ten, kur baigiasi knyga” sako viena herojė ir man tai primena kitą žinomą posakį „Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kai mes kuriame planus”. Mes dažnai lyginame savo gyvenimus su gyvenimais tų, kuriuos pažįstame ar net knygų, filmų herojų gyvenimais, bet realiai – kiek juose tiesos, tikro gyvenimo? Žiūri ir savąjį ir galvoji: „velniai griebtų, koks jis nenusisekęs, va mano pažįstami yra ideali pora, kuriems visi pavydi, nes jie yra tobulai tinkantys vienas kitam”. Tuo tarpu vienas iš tos idealios poros galbūt irgi galvoja: „po velnių, kaip sunku, kai visi mus laiko idealia pora, o mes tokiais esame tik viešumoje, tuo tarpu grįžtu namo ir čia prasideda jeigu ne pragaras, tai bent pelkė”. Žmonės per daug susirūpinę svetimais viršeliais, kai tuo tarpu galėtų pasirūpinti savuoju turiniu. Tavo gyvenimas yra geras tiek, kiek jis geras tau, o ne tiek, kiek jis geras lyginant su kitais. Lyginimas neturi pabaigos. Va būčiau, kaip Tom Cruise… O būtum, ir kas ten žino, ar norėtum būti – kas ten žino, kuo jis norėtų būti?

Kita vertus, svajoti nedraudžiama, nes viskas prasideda nuo svajonės (kad ir apie abstrakčiai geresnį gyvenimą) arba, kaip sako Roger Sanderson: ‘‘I’ve got nothing against a happy ending’’.

Daugiau apie šį ir kitus Vilniaus dokumentinių filmų festivalio filmus:
www.vdff.lt