VDFF2011: „Mano reinkarnacija“ (rež.: Jennifer Fox, 2010 m.) / „Komunos vaikai“ (rež.: Juliane Grossheim, 2009 m.)

„Komunos vaikai“ („Die Kinder vom Friedrichshof“, rež.: Juliane Grossheim, 2009 m.)

Save, kaip suprantu, menininku laikantis Ottas Muehlas Austrijoje įkūrė keletą komunų (kaip paaiškėjo pabaigoje – ir iki šiol jas steigia), kuriose buvo propaguojama labai savotiška ideologija, palietusi ne vienos kartos žmones.

„Komunos vaikai“ – tai autobiografinis penkių jaunų žmonių pasakojimas apie savo gyvenimą Friedrichshofo komunoje.

Nedaug ką išmanau apie komunas, bet pagal idėją jos turėtų būti paremtos visa apimančiu net tik bendruomeniškumo (bendras turtas, atsakomybė, pagalba ir t.t.) santykiu, bet ir, svarbiausia, laisvės principo (kai vieno laisvė neturi pažeisti kito laisvės) bei autoritetų ir ypač hierarchijos nebuvimo. Bet Ottas akivaizdžiai turėjo savitą komunos įsivaizdavimą, kuriame svarbiausias elementas buvo jis pats, sėdintis odiniame fotelyje ir teisiantis. Tam tikra prasme galima žavėtis, kaip šis veikėjas sugebėjo padaryti iš savęs tokį kultą, kad iš kelių (ar tik ne iš 30 moterų ir Otto) žmonių bendruomenė išaugo iki 600 „narių“ skaičiaus, bestatančio sau „barakus“.

Greičiausiai būtų kiek absurdiška pasakoti visas smulkmenas, bet vis tik neįtikėtina, iš kur vienoj vietoj atsiranda tiek keistų žmonių, leidžiančių vadovauti jų gyvenimams, ardyti šeimas (nes, pagal O. Muehlą šeima – tai didžiausias blogis, trukdantis išreikšti save kaip asmenybei, todėl vaikai negali susitikti su tėvais, o porų irgi neturi būti). O kur dar taisyklės „kaip nenukristi hierarchijoje“…

Pati istorija per daug šokiruojanti, matyt, kad būtų apie filmą galima daugiau pasakyti negu kad atpasakoti siužetą, kas yra gerai. Bet keletas dalykų užkliuvo: šviesi ir kone džiaugsminga pabaiga… Ir jokio vertinimo „iš šalies“, kuris bent kiek kompensuotų pasirinktą pabaigą ir bent kiek paanalizuotų priežastis, kodėl tokios „komunos“ apskritai atsiranda…

„Mano reinkarnacija“ (rež.: Jennifer Fox, 2010 m.)

Ištisus 20 metų „Mano reinkarnacijos“ filmo autorė persekiojo ir visaip kaip stebėjo Namkhai Norbu Rinpoche, žymų dvasinį vadovą, ir jo sūnų Yeshi. N. N. Rinpoche gyveno Tibete, bet, prasidėjus neramumams su Kinija, turėjo persikelti į Italiją, ten sukūrė šeimą ir įkūrė Dzogčeno mokyklą, kurios „filialų“ atsirado net Rusijoje.
20 metų – gana ilgas laiko tarpas, todėl neskambėjo itin optimistiškai, kai prieš seansą buvo pasakyta, kad režisierė ilgai nebuvo sugalvojusi pasakojimo linijos. Bet, laimei, pasakojimas buvo, žiūrovui, net nesusipažinus su Dzogčeno mokymu ar Rytų pasaulėžiūra, neturėjo būti sunku ar tuo labiau neįdomu žiūrėti.

Pagrindinė intriga – sūnaus požiūris į tėvo kuriamą ir pasekėjų uoliai puoselėjamą asmenybės kultą ir per tai išryškėjantys mąstysenos skirtumai. Vienareikšmiškai nesakyčiau, kad Yoshi reprezentuoja Vakarų pasaulio požiūrį, tarsi tai savaime jau reikštų „aštrų“ (mhm, kaip „Komunos vaikuose“) mąstymą. Bet įtampa tarp dviejų stovyklų, keliančių skirtingus reikalavimus (sūnus nori žmogiško santykio su tėvu, kai visuomenė nori guru, vado), pavaizduota gan įtaigiai. Taip pat visai smagu „pašnipinėti“ nelabai pažįstamos religijos užkulisius, kas vėlgi leidžia pasidaryti individualias išvadas apie religiją apskritai.

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.