VERNOR VINGE : „Liepsnojančios gelmės“, „Gelmė danguje“

Tiek originalaus angliško leidimo, tiek lietuviškojo leidimo apimtys ne pačios maloniausios: pirmasis kūrinys – arti penkių šimtų puslapių, antrasis – virš septynių šimtų. Gera priežastis net nepradėti, bet, pradėjus, Vernoras Vingeas verčia tuos puslapius versti vieną po kito. Tiesą sakant, vietomis net įjungus greitąjį skaitymą, nes perdėtas detalumas, smulkmeniškumas ir gumos tempimas mokslinėje fantastikoje mane užknisa. Na, pavyzdžiui, nepatiriu jokio malonumo skaitydamas penkis puslapius apie tai, kaip kažkas lipa kalėjimo siena iki langelio, nors jau prieš pradedant lipti akivaizdu, kad pasieks tą langelį. Taigi, už tą išsamumą amerikietį matematiką reiktų gerai išperti ir paskatinti ieškoti sutrumpintų savo sukurtojo ateities pasaulio formulių.

Prieš dešimt ir daugiau metų leidyklos “Eridanas” lietuviškai išleistos knygos “Liepsnojančios gelmės” (A Fire Upon The Deep) ir “Gelmė danguje” (A Deepness In The Sky) 1993-iaisiais ir 2000-aisiais susišlavė Hugo bei daugybę kitų apdovanojimų ir nominacijų.Kaip seksis trečiajai, pernai pasirodžiusiai, to paties ciklo knygai “Dangaus vaikai” (Children Of The Sky) bus matyti ateityje, nors pradiniai atsiliepimai palankumu nedvelkia.

Minėtuosius, lietuviškai išleistus, romanus tik dalinai galima vadinti “ciklu”, nes juos sieja tik ta pati galaktika, vienodi moksliniai ir fantastiniai dėsniai, ta pati istorinė evoliucija, bet veikėjai visur skirtingi, kaip ir laikmetis bei veiksmo vieta.

Tiek “Liepsnojančiose gelmėse”, tiek “Gelmė danguje” Vingeas naudoja panašią pasakojimo struktūrą: vienas kosminės operos veiksmas vyksta skrodžiant beores erdves kosminiais laivais su žmonėmis ir kitomis išsivysčiusiomis rasėmis, kita linija lygiagrečiai pasakoja apie unikalią planetą, kurioje gyvenanti civilizacija žengia tik pirmuosius techninės pažangos žingsnius. Vėliau abi linijos susipina ir įvyksta mažai nuspėjama laimingos pabaigos atomazga.

Vingeas stulbina savo ateities vizijomis, pasakojimų mastais ir mokslinės fantastikos idėjomis, kurių čia tiek, kad pakaktų dar keliasdešimčiai atskirų romanų. Tačiau rašytojas nestovi priskaldytų malkų krūvoje, sulig kiekvienu puslapiu pateikia naujų, iš pirmo žvilgsnio – neįtikėtinų, o vėliau – neabejotinai įmanomų, techninių įrenginių, kosminių reiškinių, matavimo vienetų, evoliucinių “išdaigų”, kūno tobulinimo galimybių, kurios bėga lyg iš gausybės rago ir tik tenka vėl stebėtis (kaip ir “Kur baigiasi vaivorykštės” atveju) rašytojo gebėjimu suvaldyti tokius daugialypius kūrinius. Be mokslinės fantastikos išmislų Vingeas sukūrė įtikinamus žmonių ir išgalvotų būtybių psichologinius portretus, originalias ir niekur neaptiktas gyvybės formas, su savitais socialinės visuomenės bruožais ir biologiniais ypatumais. Pavyzdžiui, tuntas – junginys iš kelių ar keliolikos tarpusavyje telepatiškai bendraujančių “šuniukų”, kurių kiekvienas gali veikti atskirai ir tuo pačiu yra viena asmenybė. Ir visos fantastinės idėjos turi savo vietą, logišką paskirtį, kilmę, valdymo instrukcijas, nors buvo puslapių, kur išlindo savotikša aukštesnės nepaaiškinamos jėgos egzistavimas, tačiau tos paslaptys taip ir liko nedetalizuotos, o gal tik taip palikta terpė tolimesniems, dar neparašytiems puslapiams.

Vingeo knygų puslapiuose vyksta kiek šabloniška gėrio ir blogio kova, personažai, jų grupės kartais labai primena žmoniškuosius diktatorius, paranoikus, siekiančius valdyti visą pasaulį, o kai kurios rasės, gyvenančios antiutopinėje santvarkoje ir draudžiančios informacijos sklaidą, primena šiandieninę socializmo lyderių kovą su interneto cenzūra ir demagogijos sklaidą. Tik knygose tai vyksta galaktiniais mastais, ne visada įveikiamais skaitytojo vaizduote.

Taigi, “Gelmės”, nežiūrint į smulkmeniškumą ir veikėjų perkrovą, yra genialūs, epiniai kūriniai, į kuriuos įsigyventi reikia nemažai pastangų, bet vėliau (tiesą sakant, gerokai vėliau,- gal tik po pusantro šimto puslapių) lapai slysta lyg per sviestą, o įdomumas ir trauka auga sulig kiekvienu puslapiu. Rekomenduoju kaip privalomus visiems mokslinės fantastikos gerbėjams.

ps. Padėka vertėjams, su kuriais dėl kai kurių, ypač tikrinių pavadinimų, vertimo galima pasiginčyti, bet visumoje su fantastiniais galvosūkiais susidorota nepriekaištingai. „Padėka“ ir „Eridano“ leidyklai, sugebėjusiai viršelyje klaidingai išspausdinti autoriaus vardą.

—–

Informacija apie knygas:  „Liepsnojančios gelmės“: vertė Vida Brazauskienė, 1998, „Eridanas“ (serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 89-90 t.); „Gelmė danguje“: vertė Irmina Domeikienė, 2001, „Eridanas“ (serija „Pasaulinės fantastikos aukso fondas“, 200-202 t.).

2 komentarai apie “VERNOR VINGE : „Liepsnojančios gelmės“, „Gelmė danguje“

  1. Kaip tik ruošiuosi skaityti šias penkias knygas, bet ..problemėlė,neturiu, kaip tyčia, pirmos pačios :)Tad kitos kantriai guli stalčiuje, po ranka, o ne lentynoje. Prisiskaičiau begales puikių recenzijų, tad tikrai sukėlė smalsumą. Be to, pavarčius knygas, tikrai kabina. Tad ši apžvalga bus dar vienas akstinas medžioti kuo skubiau pačią pirmąją ir perskaityti. Beje, Brazauskienės versti tekstai skaitosi dažniausiai puikiai. Jau vien ko vertas Futurologų kongreso nuostabus stilius. O išversti tokį dalyką tikrai nėra lengva. Kas jos nepatiko, tai P.Ž. dainuoja bliuzą. Bet gal tiesiog prasta knyga buvo. Itin prasta, tad viskas ten atrodė baisiai. O šiaip ji tikrai dirba gerai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.