Vilniaus mažajame teatre prasidėjo XIX a. pradžios romantiko Alfredo de Musset pjesės „Fantazijus“ repeticjos. Pjesės vertėja Akvilė Melkūnaitė pasidalino savo mintimis apie autorių ir jo kūrinį „Fantazijus“, kurį ji išvertė Vilniaus mažojo teatro užsakymu.
Kaip sekėsi versti pjesę, parašytą beveik prieš du šimtus metų?
Iš pradžių būgštavau, maniau, jog bus labai daug senovinių žodžių ir specifinių realijų, kurių nesuprasiu. Nors pjesė parašyta XIX amžiuje, tačiau neturi jokio pelėsio apnašo. „Fantazijaus“ labai graži kalba, sodrūs monologai, šmaikštūs dialogai. Humoras nepasenęs. Versdama galvojau, kad įdomu bus aktoriams vaidinti, ieškojau Fantazijaus prototipų tikrovėje.
Versti man buvo ir atradimas, ir malonumas. Alfredo de Musset kalba – labai išpuoselėta, gausu filosofinių pasisakymų, o klasikinis autoriaus išsilavinimas tiesiog spinduliuoja. Svarbiausia buvo nieko nesugriauti, nesugadinti. Verčiant pjesę, o ir skaitant ją – viena akis verkia, kita – juokiasi.
Pagrindinį Fantazijaus vaidmenį režisierė patikėjo aktoriui Martynui Nedzinskui. Ar Fantazijus yra savotiškas paties autoriaus Alfredo de Musset prototipas?
Taip. Jis tarsi dviguba asmenybė: ilgisi meilės ir ją visiškai neigia, ilgisi tikėjimo ir visiškai jį neigia. Fantazijus – ir cinikas, ir labai sentimentalus. Neįtikėtinai intelektualus personažas. Jis vaidina Karaliaus juokdarį. Ir jį vaidindamas pasako labai daug įžvalgų apie gyvenimą, žmogaus prigimtį. Apie jausmus. Tai – nusivylusio ir kažko labai šviesaus besiilginčio žmogaus portretas.
Ką galėtumėte papasakoti apie pjesės autorių Alfredą de Musset?
Alfredas de Musset (1810 – 1857) – tikro romantiko pavyzdys. Jis gimė pasiturinčioje šeimoje, turėjo puikų klasikinį išsilavinimą. Alfredo tėvas buvo garsaus filosofo Ž.Ž. Ruso leidėjas. O sūnus blaškėsi – studijavo ir teisę, ir mediciną, ir menus (piešimą, muziką). Ne veltui Artūras Rembo jį kritikavo, sakydamas, kad „šis veltėdis angelas mūsų kartai yra keturiolika sykių atgrasus“.
Prancūzų rašytojo ir poeto Šarlio Nodjė dėka, septyniolikmetis Alfredas pateko į literatūros ratelį. Ten susipažino su rašytoju Viktoru Hugo, poetu Alfonsu de Lamartinu, tapytoju Eženu Delakrua. Pripažinimo kaip rašytojas sulaukė būdamas 22, kai po tėvo mirties parašė poemą „Rola“ apie savo kartą ir tikėjimo netekimą. Alfredo de Musset autoportretas yra romane „Amžiaus sūnaus išpažintis“, kur aprašytas jo audringas romanas su Žorž Sand. Šis romanas 1968 m. yra išverstas ir į lietuvių kalbą (vertė Aldona Merkytė). Lietuvių kalba yra ir keletas jo apsakymų.
Kuo pjesė „Fantazijus“ aktuali šiandien?
Tai drąsi ir trumpa komedija (jau vien tai pas mus aktualu šaltuoju metu – komedija!) apie ciniką, šmaikštuolį, norintį „nuveikti kažką didingo”, nerandantį ramybės. Jo vaizduotė (Fantazijus!) ir drąsa padeda jam rasti būdą nuveikti kažką didingesnio ir susitaikyti su savim, taip pranokti nuobodulį, nors ir sodriai laistomą vynu, lošimą, skolų vengimą ir grąžinimą. Paralelių su lietuviškom aktualijom galima surasti daug: nuo kyšininkavimo istorijų, pažeidžiamų politikų iki pokemonų medžioklės (ėjimas nuotykių į kitą realybę?), bet tos paralelės nebūtinos, o ir per smulkios, buitiškos – komedija daug stipresnė. Manau ir tikiuosi, suteiks tikrą teatro džiaugsmą. Dirba išradinga komanda, – labai įdomu, kas bus.
Ko palinkėtumėt šiai išradingai komandai režisierei Gabrielei Tuminaitei ir aktoriams: Arvydui Dapšiui, Daumantui Ciuniui, Tomui Stirnai, Tomui Kliukui, Martynui Nedzinskui, Kirilui Glušajevui, Vainiui Sodeikai, Jokūbui Bareikiui, Mantui Zemleckui, Agnei Šataitei ir Elžbietai Latėnaitei?
Palinkėčiau daug juoko. Juoko kaip priešnuodžio tam liūdesiui, kurio kupina šita pjesė. Kad spektaklio nenusvertų ta tamsioji pusė, neužtemdytų joje esančios šviesios ir humoro. Palinkėčiau kūrybos džiaugsmo repetuojant.
„Fantazijaus“ eskizas numatytas rugsėjo 18d. Vilniaus mažojo teatro kūrybinėje erdvėje „Kvartalas“ (Labdarių g. 3 C).
Pjesės „Fantazijus“ vertėją Akvilę Melkūnaitę kalbino Rūta Jakimauskienė
