VESPER (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, 2022)

Oh, kokie neteisūs buvo tie, burbantys, jog „Aurora” yra tas mokslinės fantastikos žanro maksimumas, kurį gali kine sukurpti lietuviai. Nors, galima sakyti, jog ir minimumas, nes nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu kito ilgametražio sci-fi kūrinio ekrane neturėjome. Tiek „Aurora”, tiek „Vesper” lietuviškumas čia sąlyginis, nes prie abiejų lietuviai dirbo kartu su prancūzais ir belgais, vienok lietuviškų pavardžių pabaigos titruose matysite daugiausiai.

Taigi, ar Kristinai Buožytei su Bruno Samper’u pavyko perspjauti savo pirmtaką? Tikrai taip, net keliskart. Ar pasiteisino baimė, jog treileris jau parodo viską, ką ir dviejų valandų filmas? Tikrai ne, nes filme akims peno esti daug daug daugiau ir jas tikrai verta papenėti.

„Vesper” kūrybiniame procese pergyveno daug: šešeri metai prabėgo nuo idėjos iki galutinio rezultato, kurio esminė – filmavimo – dalis buvo vykdoma sudėtingomis karantino sąlygomis, tad biudžeto nenumatytų išlaidų eilutę suvalgė kūrybinės grupės testavimas. Pristatomas kaip brangiausias Lietuvos kino filmas (apie 5 mln.) tikrai demonstruoja tą vertę, nes pats sci-fi žanras, jeigu nori parodyti ne tik idėją, bet ir vaizdų, yra pinigų siurblys.

Po filmo spaudos konferencijoje Buožytė pristatė „Vesper” kaip mokslinės fantastikos pasaką, kaip utopiją distopijoje, kas mano ausyse nuskambėjo kaip bandymas sulieti į vieną dvi priešingų stovyklų kategorijas – sci-fi vs. fantasy, utopija vs. antiutopija. Ačiū Dievui, nei vieno iš tų dalykų filme nebuvo, kitaip būtų gavęsi nei lupta, nei skusta. „Vesper” yra gryniausia mokslinė fantastika, vaizduojanti ateities pasaulį. O tų sąvokų toks neatsargus vartojimas, gali būti kilęs kaip gynybinė priemonė iš baimės, jog daugumos rodomų sumanymų negebėtų moksliškai pagrįsti, bet to šiam filmui ir nereikia.

„Vesper” istorija pradedama įvedimu į laikmetį ir distopinę santvarką – ateitis, apie du šimtai metų nuo šių dienų; žmonija, siekdama išvengti ekologinės krizės pasuko genų modifikavimo technologijos keliu, kas baigėsi dar didesne katastrofa, išnaikinusia gyvūnus, maistinius augalus ir didžiąją dalį žmonių; kol vieni išlikusieji vargsta miškuose, keli oligarchai izoliuotai nuo kitų gyvena Citadelėse, kuriose vyksta visai kitoks gyvenimas – ten lekiojama skraidyklėmis, genų inžinieriai fabrikuose augina vergus, iš varguomenės jie superka vaikų kraują, kurį maino į tik vieną derlių duodančias modifikuotas sėklas – vienintelį maitinimo šaltinį. Tokiame apokaliptiniame pasaulyje miško tankmėje gyvena uniseksualios išvaizdos Vesper, paauglė, kasdien turinti pasirūpinti tiek savimi, tiek prie lovos prikaustytu tėvu…

Kaip ir priklauso tokio pobūdžio filmui, anksčiau vėliau viskas ima vesti prie to, jog gyvenantys Citadelėse tampa didžiausiais blogiukais, kuriuos vienokiu ar kitokiu būdu mūsų herojai turėtų nubausti ir taip atstatyti pasaulyje teisingumą. Žodžiu, toks kaip ir daug kartų matytas girdėtas distopinis siužetas, kuris sukelia lūkestį, jog kulminacija vyks Citadelėje, kur po daug sprogimų ir šaudymų blogiukai bus nušalinti nuo pasaulio valdymo. Tačiau šis lūkestis lieka neišpildytas ir tai maloniai nustebina scenarijaus prasme. Žinoma, galima baksnoti į neužbaigtas siužeto linijas ir daugybę neatsakytų klausimų (kam Citadelėms vaikų kraujas, kam genų inžinierius bėgo iš vienos Citadelės į kitą, kas yra piligrimės, kokia tų statinių-aštuonkojų, matomų ir filmo plakatuose, paskirtis ir kt.), kas gali atrodyti kaip scenarijaus skylės, tačiau taip pat tai galima priimti ir kaip atviras duris filmo tęsiniui, apie ką jau užsiminė ir režisierė. Ir neslėpsiu, jog to tęsinio tikrai norisi.

Visgi „Vesper” stipriausioji pusė yra vizualumas, stulbinanti dekoracijų ir šviesos dermė, kuri turint didesnį biudžetą galėjo būti dar fantastiškesnė ir masiškesnė. Priekabiai žiūrint, panoraminiai vaizdai savo lietuviško miško įprastumu per daug kontrastuoja su scenomis, kuriose alsuoja nematyta gyvūnija ir augmenija. Pastarosioms už idėją ir realizavimą tikrai reikia duoti aukščiausią įvertinimą, nes tokios floros ir faunos bei bakterijų teikiamos energijos varikliais sukonstruotų aparatų dar neteko matyti. Ir dauguma jų ne kompiuteriniai, o pagaminti iš tikrų medžiagų. Lopyti perlopyti veikėjų rūbai, jų trobesiai, kiemai (lyg iš šiandienos čigonų taboro), kaimiškas interjeras, rakandai stebina dėmesiu detalėms ir reikalauja filmą žiūrėti dideliame ekrane. Būtent tokio gyvumo ir detalumo galima pasigesti filme „Annihilation”, kur gamta irgi turėjo vaidinti pagrindinį vaidmenį, deja, gyvoji gamta ten netruko pavirsti nuliukų ir vienetukų tapetais. „Vesper” to su žiburiu nerasi, nes čia patys efektai ir yra žiburys.

Anot kūrėjų, filmas gamintas galvojant ir apie young adult žiūrovą (nors kai kurios kraupios scenos ir simbolika vargu ar tokiam žiūrovui tinkami), tad negausi aktorių komanda gan jauna, jeigu neskaitysime ekrano senbuvio Eddie Marsan’o. Pagrindį, Vesper, vaidmenį atliko jaunutė Raffiella Chapman, tačiau ji nesublizgėjo, pritrūko įtikinamumo, ypač, kai atsidurdavo šalia visa galva pranašesnės Rosy McEwen. Pasiteisino ir paskui Vesper lekiojančio drono „rolė” (tiesa, piešinėlis ant jo kėlė asociacijas su „Wilson” kamuoliu iš „Cast Away”).

„Vesper” veikėjai kalba angliškai, techniniai niuansai (tiek vaizdo, tiek garso sumanymai) orientuoti į didžiąsias kino sales. Ne tik Lietuvos. Ir tikiu, kad jose filmas, nors ir surinks nemenką sąrašą neįtikinančių pastebėjimų (pvz., kaip silpnutė Vesper partempė namo už save sunkesnę moterį, kodėl murkdantis miškų tešlynuose veikėjai neįtikėtinai švarūs, kodėl vieną miegantį gamta suvirškino, o kitas sėkmingai pernakvoja, kodėl tvarsčiai nuo pragulų dedami ant Vesper tėvo vietose, kurios nesiliečia su čiužiniu ir pan.), susilauks sėkmės, nes šiais laikais yra aibė daug prastesnės mokslinės fantastikos, kur arba specialieji efektai liejasi be saiko ir be turinio, arba turinys vystomas veik be specialiųjų efektų. „Vesper” turi ir turinį, ir efektus, sugeba išlaikyti tinkamą pusiausvyrą tarp abiejų, ir protingas žiūrovas tai pastebės bei įvertins.

Tad reziume būtų toks: „Vesper” pagrindas niekur nepabėga nuo šabloniškų distopinių Holivudo filmų (tokių kaip „Bado žaidynės”, „Bėgantis labirintu” ir pan.), tik nedemonstruoja tokio aktyvaus išorinio veiksmo; filmo stiprioji pusė yra vizualumas, idėjiniai sprendimai, kurie leidžia žiūrovui patirti unikalią atmosferą, pasaulį, o kūrėjams suteikia išskirtinumą. Ir tokios patirties po filmo norisi dar daugiau. O toks noras gimsta po reto net šimtamilijoninio biudžeto filmo.

fb-share-icon

4 komentarai apie “VESPER (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, 2022)

  1. Geras filmas ne tik kaip lietuviškam, bet pasauliniu mastu. Taip, yra gliukų, bet buna daug blogesniu.

    1. „būna daug blogesnių“ neskamba, kaip komplimentas.

  2. Skylėtas siužetas, bet vizualiai tikrai yra fainu vietų.

  3. Laba diena. Norėjau tik paminėti (jei gerb. Kristina nežino) kad Oct 31, 2022 „National Review” žurnale yra strapsnis apie juostą ‘Vesper’ – „The Hills are alive” by Ross Douthat. Malonu perskaityti apie neeilinį filmą. Ačiū

Komentuoti: Jonas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.