Jeigu kam atrodė, kad po „Scanoramos” pagaliau bus galima trumpam išeiti nemokamų kino atostogų, tai tas smarkiai klydo. Lapkričio 27 d. Vilniuje startuoja, o vėliau į Kauną ir Klaipėdą ateina pirmą kartą organizuojamas Viasat komedijų festivalis. Komedija, kaip dažnai miniu, yra slidus (skonio) reikalas, bet vien matęs porą šios programos filmų ir permetęs akimis kitų aprašymus bei trailer’ius, tegaliu konstatuoti, kad bent jau vieną 5 bilietų abonementą įsigyti verta. O ką rinktis iš 8 pilnametražių filmų ir vienos trumpametražių programos – žiūrėkit pagal save.
Atšalusios sielos / Cold Souls [2009]
Rež. Sophie Barthes.
httpv://www.youtube.com/watch?v=SJ2t2vDfM1M
Egzistencinė futuristinė tragikomedija apie sielų kontrabandą.
Geriausiu aktoriumi Karlovy Varų kino festivalyje karūnuotas garsusis Paulas Giamatti vaidina Niujorko teatro aktorių Paulą Giamatti, repetuojantį spektaklį pagal Antono Čechovo pjesę „Dėdė Vania”. Jis taip įsijaučia į vaidmenį ir susigyvena su nelaimingo personažo vidiniu pasauliu, kad susiduria su rimtais sunkumais sugrįžti į realų gyvenimą ir atsiriboti nuo emocijų. Nelaimingas, viskuo nepatenkintas ir piktas Paulas palaimą atranda laikraštyje atspausdintame paslaptingos firmos skelbime apie stebuklingą paslaugą. Profesorius Flintsteinas jaučiasi neišpasakytai laimingu žmogumi, galėdamas šiuolaikinės technologijos aparatais už simbolinį mokestį ištraukti kliento sielą ir laikinai užkonservuoti ją banke. Paulas Giamatti sutinka išmėginti keistą eksperimentą ir įsisavina išsinuomotą rusų poeto sielą. Bet didžiausios jo problemos prasideda, kai užsimanęs susigrąžinti asmeninę nuosavybę aktorius išgirsta šokiruojančią žinią, kad jo siela kontrabandos būdu buvo išvežta į Rusiją. Nesuprasdamas situacijos absurdiškumo Paulas keliauja ieškoti teisybės į Sankt Peterburgą, kur gyvena jo sielą nelegaliai „pasiskolinusi” ambicinga, graži ir netalentinga muilo operų aktorė.
Prancūzų kilmės režisierė Sophie Barthes kartu su sutuoktiniu ukrainiečių operatorimi Andriju Parekhu sukurė vieną iš originaliausių filmų, kokį jūs pamatysite šiemet. Įkvėpimo šaltiniais jie nurodo psichoterapeutą Carlą Gustavą Jungą, ukrainiečių rašytoją Nikolajų Gogolį, ispanų kino legendą Luisą Bunuelį ir amerikiečių režisierių Woody Alleną.
Lemtingoji diena / Humpday [2009]
Rež. Lynn Shelton
httpv://www.youtube.com/watch?v=Y5eMrv5r9iM
Provokuojanti komedija apie du draugus ir kitokį seksą.
Sundance kino festivalio specialiuoju žiuri prizu apdovanotame debiutiniame filme režisierė-scenaristė Lynn Shelton kruopščiai stebi suaugusiųjų bernų draugystės ribas. Atrodo, kad tik talentingoji moteris galėjo taip atvirai, šmaikščiai, ironiškai, intymiai ir taikliai išnarstyti vyriško ego paslaptis. Turbūt ne šiaip sau kažkas sugalvojo ir viešai paskelbė teoremą, kad tikra meilė galima tik tarp vyrų.
Du geriausi draugai Benas ir Endriu netikėtai nelauktai susitinka po dešimties metų, kai jų gyvenimai radikaliai apsivertė aukštyn kojom. Benas sukūrė laimingą šeimą ir susirado gerai apmokamą darbą, o Endriu liko toks pats palaidūnas ir bastėsi per platųjį pasaulį. Vieną ramų vakarą jis netikėtai pasibeldė į duris ir sugriovė idiliją, kai bičiuliai prisiminė smagiuosius siautulingus jaunystės laikus. Po svingerių vakarėlio ir rimtų vyriškų kalbų Endriu suformuluoja Benui viliojantį pasiūlymą, kurio sunku atsisakyti. Sugulti į lovą, įjungti kamerą, aistringai pasimylėti ir viską kruopščiai nufilmuoti. Jis tvirtai tiki svaiginančia pergale Sietlo porno kino festivalyje „Humpfest!”, nes niekam nekilo mintis, kad sekso filme du normalūs vyrukai plėšytų karštą meilę. Tai visai ne pornografija, o aukšto lygio meninis projektas. Belieka tik išspręsti mažą problemėlę ir pranešti apie planą-chuliganą mylimiausiai Beno žmonai Anai.
Jamam Vudstoką / Taking Woodstock [2009]
Rež. Angas Lee.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=oV14-Helnk4
Žaisminga komedija apie legendinio muzikos festivalio gimimo užkulisius.
1969 m. rugpjūčio 15-18 d. mažame miestelyje praūžė didelis roko, sekso, LSD, taikos ir rokenrolo uraganas, suviliojęs per 500 tūkst. muzikos gerbėjų. Tinkamos renginiui vietos desperatiškai ieškojusiems organizatoriams kuklus studentas iš Niujorko pasiūlė kaimynui priklausančią 600 akrų pločio pievą. Jis stengėsi išgelbėti tėvų motelį nuo bankroto, bet visai netyčia patyrė pašėlusią Vudstoko atmosferą su purvo voniomis, seksualinėmis orgijomis, nudistų teatro spektakliais, hipių šou, spalvingomis narkotinėmis haliucinacijomis ir susitikimais su laisvamaniais vyrais, kurie dėvi moteriškas sukneles.
Pagaminta Vengrijoje / Made in Hungaria [2009]
Rež. Gergely Fonyo
httpvh://www.youtube.com/watch?v=oiDULNFpaqg
Rokenrolinis komiškas miuziklas su ekskursija į komunizmo šmėklomis persmelktą XX a. 6-ąjį dešimtmetį.
2009 m. vasarį startavęs Vengrijos kino teatruose, pardavęs daugiau nei 200 tūkst. bilietų ir be pertraukų gastroliuojantis pramoginis miuziklas apie meilę, draugystę, solidarumą ir nostalgiškus laikus, kurių daugiau jau nebebus. Tai humoristinis ir optimistinis testamentas apie nenumaldomą tikslą pasiekti uždraustą svajonių Ameriką. Scenarijaus idėjas padiktavo prieš 7 metus Vengrijos teatro scenose rodytas populiarus miuziklas apie roko muzikanto Mikloso Fenyo karjeros pradžią už raudonojo komunizmo uždangos.
1963 m. dauguma Rytų Europos šalių gyventojų skubėjo pabėgti į užsienį ir emigruoti. Bet paauglys Miki kartu su tėvais priversti nutraukti svajonių gyvenimo etapą Amerikoje ir sugrįžti į gimtąją Vengriją. Budapešte pasirodęs, spalvingais marškiniais pasipuošęs ir maištingą šukuoseną susikirpęs Miki atsiveža reikalingus ingridientus rokenrolo viruso išplatinimui. Tačiau visi senieji draugai, aršiausi konkurentai, net vaikystės laikų simpatija ir pirmoji meilė Vera galvoja, kad jis yra parsidavėlis ir skundikas. Vienintelė galimybė įrodyti tikrą tiesą, pademonstruoti nerealius muzikinius sugebėjimus ir įgyvendinti beprotišką idėją – tai vasariškas talentų šou. Šeimą uoliai persekiojantys diktatoriškojo rėžimo šakalai nepraleidžia pro akis, kokią įtaką jaunoms merginoms daro bebaimio Mikio atliekama importinė muzika. Komunistų partijos pareigūnai užčiuopia jo silpnąją vietą ir jaunuolis pirmą kartą privalo žaisti pagal kitų suformuluotas taisykles.
Merė ir Maksas / Mary and Max [2009]
Rež. Adamas Elliotas.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=MgRjB8PEDkM
Juodo humoro moliomacinė komedija apie gyvenimo tiesą.
Tai unikalus, nepamirštamas, visai nevaikiškas ir toli gražu ne holivudinis animacinis filmas, nusipelnęs iškilmingai pradėti 2009 m. Sundance kino festivalį. „Oskaro” premija už trumpametražį filmuką „Harvis Krumpetas” apdovanotas australas nulipdė tikrą draugystės istoriją, sujungusią laiškais 8-erių vienišą mergaitę Merę iš Melburno ir 44-erių žydų kilmės ekscentrišką vyrioką Maksą iš Niujorko. Ji tik norėjo patikrinti mamos išsakytą tiesą ir sužinoti, ar tikrai Australijoje vaikai gimsta alaus bokaluose, o Amerikoje atsiranda konservuotų pupelių dėžutėse. Žingeidi Merė parašė laiškelį, bedė pirštu į adresų knygą ir išsiuntė klausimėlį tiesiai į namus išradingajam nepažįstamajam diedukui Maksui, kuris gyvena savanoriškai izoliavęs save nuo velniškai užknisusios visuomenės.
Šmaikštūs dialogai, originalūs balsai, saldžiarūkštis juodas humoras, stilinga moliomacija, neįtikėtinai turtinga vaizduotė triumfuoja nerealiame filme, kuriame „Amelija iš Monmartro” susikryžmina su „Nuodėmių miestu” ir ironiškai nagrinėja draugystę, autizmą, taksidermiją, psichiatriją, alkoholizmą, vaikų gimimo ypatumus, mėsainius su šokoladų, kleptomaniją, pasitikėjimą, nutukimą, neištikimybę, nukirptų nagų kolekcionavimą, vienišumą, užuojautą, poruotis mėgstančius šuniukus, seksualinius ir religinius nepanašumus, žodžiais neatpasakojamą meilę ir norą turėti bent vieną TIKRĄ draugą.
Visi bilietai parduoti / Sell Out! [2008]
Rež. Yeo Joon Han.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=R5jZ9gTJUnw
Satyrinė muzikinė absurdo komedija.
Kas pinigus moka, tas ir muziką užsako. Aštri, nepadori, siureali ir Venecijos kino festivalyje audringais plojmais įvertinta kapitalizmo satyra transformuojasi į įspūdingos choreografijos miuziklą su šokiais ir dainomis. Režisierius smagiai parodijuoja realybės TV šou, laidų likimą nulemiančius reitingus, reklamai atsiduodančias žvaigždes, įtakingų korporacijų dominavimą ir nenumaldomą norą sukurti komercinį filmą.
Reitingus prarandančios TV pokalbių šou laidos vedėja Raflesija Pong desperatiškai ieško idėjų, kad tik neprarastų svaiginančios galimybės kiekvieną savaitę rodytis televizoriuje. Kai jos apklausiamas poetas griūna negyvas tiesioginiame eteryje, merginai užgimsta genialiai idiotiška mintis – filmuoti interviu su mirties laukiančiais žmonėmis. Ultra realybės šou ji tikisi susigrąžinti populiarumą ir nukonkuruoti idealistiškąjį svajotoją Eriką Taną, kuris suprojektavo 10 produktų sumalti ir suplakti su sojos pupelėmis galintį virtuvinį kombainą. Bet nuolat bambantiems ir nepatenkintiems vaikino bosams unikalus išradimas nepatinka vien todėl, kad jis mąsto perdaug originaliai ir išradingai, o aparate nėra specialaus mechanizmo, kuris sugadintų jo veikimą vos tik pasibaigus garantijai.
O po to tebūnie tyla / Restul e tacere [2009]
Rež. Nae Caranfil.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=Yt1nPTFZDSg
Romantinė kostiuminė dramedija apie nebylaus kino šedevro gimdymą.
Kaip sukurti superfilmą, kai nežinai kas per velnias tas kinas yra ir niekas dar nematė anei vieno filmo? Realūs istoriniai įvykiai, laisva nežinomų niuansų interpretacija, išgalvoti personažai, veiksmingi pokštai apie kino gamybą, 1912 m. kino kūrinio ištraukos iš restauruotos kopijos ir lėšas taupantys kompiuterinės animacijos epizodai atgaivina brangiausią visų laikų 2,6 mln. eurų biudžeto rumunišką filmą pagal populiarią formulę „kinas apie kiną” su smagiomis ir žaismingomis situacijomis.
1911 metai. Nebylaus kino eros pradžia. Bukareštas. 19-ąjį gimtadienį ką tik atšventęs nevykęs aktorius Grigorijus Ursaru užsigeidžia režisuoti filmą „Karas dėl nepriklausomybės” ir autentiškai rekonstruoti lemtingą 1877 m. rumunų mūšį su turkais. Jis nori tapti ilgiausio filmo kino istorijoje autoriumi ir svajoja užkariauti pasaulį. Niekas kitas netiki kino galia, o alkoholio taurelėse laimę skandinantis tėvas, mėgstamiausias šalyje komedijų teatro aktorius, negali suprasti, kodėl sūnus užsiima absoliučiais niekais. Grigorijus nepasiduoda psichologiniam ir politiniam spaudimui, kai į projekto ratus pagalius kaišioja vietinė valdžia, pavogti scenarijų susimokę prodiuseriai iš Prancūzijos ir biudžetą finansavęs ekscentriškas bajoras Leonas Negresku, vykdantis Dievo paskirtą kilnią misiją – paskleisti Rumunijoje meno ir mokslo sėklas. Užsispyręs svajotojas atsipalaidavimo ieško užgimusioje meilėje lengvabūdei merginai ir pradedančiai aktorei Emilijai, kuri trokšta ne tik pasisavinti jo libido, bet įvykdyti klastingą asmeninį planą.
Mieloji vienatvė / Amorosa Soledad [2008]
Rež. Martinas Carranza ir Victoria Galardi.
httpv://www.youtube.com/watch?v=6tcdl-e52HQ
Intymi ir gaivi romantinė komedija apie vienišumo privalumus ir trūkumus.
Ar įmanoma išsigydyti nuo nelaimingos meilės ir pasprukti nuo iliuzijos, kad kiekvienas bernas privalo būti tobulu vyru? 2008 m. San Sebastjano kino festivalio „Naujų režisierių” konkurso dalyvis užsitarnavo prestižinį jaunimo žiuri prizą. Tai reiškia, kad Woody Alleno ir Erico Rohmero filmų stilistiką perėmęs kūrinys lengvai susikalbėjo su jaunais žiūrovais, kuriems skirtas šis romantiškas, mielas, žavingas, šiltas ir juokingas kūrinys su anekdotinėmis situacijomis ir šarmingais dialogais.
20-metė Soledad (ispanų kalboje šis žodis reiškia „vienatvė”) išsiskyrė su sužadėtiniu Niko. Neurotiškai nusiteikusi mergina nusistato naujas gyvenimo taisykles: du ar tris metus – jokių meilių, vaikinų, pasimatymų, romanų. Ji paniškai bijo dar sykį nusivilti ir patirti panašaus skausmo. Vienišė gražuolė įsijaučia į keistus kasdieninius ritualus, išsigalvoja nebūtas ligas, kad galėtų patenkinti keistą norą lankytis vaistinėse, pirkalioti įvairiausius vaistus ir matuotis kraujo spaudimą. Užsispyrusi maištininkė šaltai atrėmia visus bandymus ją nukabinti, kol galiausiai priima pasiūlymą nulėkti į pasimatymą su Niko. Visai kitu architektu Niko, kurį atsitiktinai sutiko kavinėje ir jie vienas kitam patiko. Bet dar neprasidėjus normaliai draugystei Soledad sulaukia netikėto skambučio … nuo pirmojo muzikanto Niko. Jis persigalvojo, permąstė, suprato ką prarado ir maldauja sugrįžti į tuščią lizdą.
Trumpi linksmi filmukai / Short Films
Nuotaikingi trumpo metražo filmukai iš viso pasaulio
(DĖMESIO – programa bus rodoma anglų kalba, be lietuviškų subtitrų)
Pirmojo Viasat kino komedijų festivalio trumpametražių filmų programa atrinkta iš daugybės nominuotų ir “Best Comedy” apdovanojimų gavusių trumpukų. Programa sudaryta iš nuotaikingų Amerikos, Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Anglijos, Lietuvos ir kitų šalių režisierių, kino kūrėjų, humoristinių darbų. Juoksitės, šypsositės, stebėsitės ir džiaugsitės!
Daugiau informacijos (greitai) – http://www.kinopavasaris.lt/komedijos/
Prasidėjo. Turiu įtarimą, kad jau žinau tuos kelis filmus į kuriuos neverta eiti, jeigu turite tik 5 bilietų abonementą.
Visų pirma „MIELOJI VIENATVĖ”. Juosta puikiai įsipaišytų (tik ne trukme) kokiam AXX festivalyje, bet prie pasauliniu šedevru ar tiesiog puikių filmų tikrai nepriskirtinas. Jeigu dažnai tenka vardan objektyvumo pridėti „bet susirinkusiems žiūrovams patiko, jie juokėsi”, tai šį kartą net ir žiūrovai į juostą reagavo neemocionaliai. Mergina, nutrūkę santykiai ir naujųjų užuomazgos… Deja, juosta labai stokoja energijos, pilnumo jausmo. Kažkokie pavieniai neišbaigti epizodai ir gan vidutiniška vaidyba, nors aktorė man ir pasirodė simpatiška. Prie įvertinimo prisideda ir faktas, kad šis filmas buvo rodomas iš DVD arba BETOS, o ne kino juostos.
Pilnumo ir energijos tikrai netrūko atidarymo filmui „PAGAMINTA VENGRIJOJE”, bet ten kitos bėdos… Akivaizdžiai turėdami ir biudžetą, ir technines ir net kūrybines galimybes, vengrai plaukia paviršiumi, suteikdami pramogą nebent darbo dienos galutinai pribaigtoms masėms. Juk jeigu imi 1978 Randal Kleiser klasika tapusį „Greace”, tai galvoje matai labai kokybišką pramoginį produktą, tuo tarpu vengrų kūrinys panašus į malką, nors ją bandomą prastumti už buratiną. Ir dirbtinas garso užvilkimas (filme daug muzikavimo) ant herojų veiksmų ir paviršutiniškas juokinimas iš serijos „nusmuko kelnės” prisideda prie to, kad rekomenduot filmo, kaip gero, nesinori. Jeigu kalbėti apie pramogą, muziką, šokius – to čia yra ir tikiu, kad atsiras žmonių, kuriems tai susivalgys.
Teko girdėti, kad ir rumunų „O PO TO TEBŪNIE TYLA” bus ne iš kino juostos, tad šiek tiek turėdamas abejonių ir dėl jo turinio, būčiau linkęs rekomenduoti palaukti, kol jį kas nors pamatys savo akimis ir parašys liudininko nuomonę. Toliau, tikiu, bus tik geri, penki seansai…
„LEMTINGOJI DIENA” (HUMPDAY) yra amerikietiško indie kino pavyzdys, „Sundance” festivalyje gavęs specialųjų žiuri prizą. Komedija? Na, labiau ta prasme, kad pateikiama istorija yra maloniai neįtikėtina ir turi savyje užkoduota siurprizo užtaisą, kai belieka tik spėlioti, kaip visa tai pasibaigs. O istorija gan paprasta, t.y. po kiek laiko susitikę draugai, gerokai apsvaigę, susitaria nusifilmuoti meniniame porno projekte – du ne homoseksualūs vyrai užsiima seksu. Tai, kas vyksta toliau galima pavadinti maža buitine drama, kurioje jis, jis ir jo žmona. Daug mažų išpažinčių, paslapčių ir ilgas kelias atsakant į klausimus, kas aš esu ir kodėl elgiuosi taip, kaip elgiuosi? Labai indie, labai paprastas, bet būtent todėl ir rekomenduotinas.
Uch, o čia nuo šiandien tris dienas vyksiančios programos „Trumpi linksmi filmukai” fragmentas:
Siūlau nepraleist australų moliomacijos suaugusiems MERĖ ir MAKSAS. Sėkmingai debiutavo Sandanse, bet jokių šansų, kad papuls į mūsų kino teatrus.
Nors „užsitraukiu visų tradicinių kino žiūrovų ugnį ant savęs”, kurie pamatė filmą, sakau, kad Malaizijos autorinis debiutanto (scenarijus, režisūra, prodiusavimas ir muzika) darbas suteikė man daug malonumo. Jūsų teisė nutarti, ar klausyt „vienišo entuziasto”, ar rinktis daugumą…:)
Pritariu, kad Merės ir Makso reikia nepraleisti – neeilinis darbas. Ko nepasakyciau apie Humpday – indie tai indie, bet kai filmo nuobodulys varo i nevilti, tai as tokiu variantu nepateisinu indie etikete ir mazu biudzetu:) Be vienos tikrai juokingos scenos (vien del kurios filmui sukrapstyciau kokius 4 balus) daugiau nera ka ziureti. Nuobodus, beprasmiskas ir istestas – atrodo kurejai, sugalvoje pakankamai nebloga ideja, stengesi ja zutbut istesti iki 90 minuciu. Rezultatas labai prastas. Nevertas Jusu brangaus laiko.
Beje gal kas turite ispudziu is „Trumpi linksmi filmukai”?
Trumpi filmukai, aišku, malonu žiūrėti. Deja, pusvalandį pažiūrėjęs, turėjau eiti į MERĘ ir MAKSĄ. Šiaip VISI BILIETAI PARDUOTI vertinu kaip žymiai prasmingesnį seansą nei trumpi filmai.
Šiandien esu laimingas – išgirdau apie antrą žmogų, kuriam patiko malaiziečiai :).
Per JAV indie taip pat pajutau, kad „vargstu žiūrėdamas”. Stilius stiliumi, bet malonumas turi būti…
HUMPDAY atveju aš vis tik lieku Sundance komisijos pusėje, kurie skyrė filmui specialųjį prizą. Stilius stiliumi, bet neįvertinti, kaip aktoriams buvo leista interpretuoti gerą istoriją, yra šiek tiek neatleistina. Gal prie įspūdžio prisideda ir homoseksualumo tema, bet kalbėti apie dirbtinį filmo ištęsimą, kai negaliu sugalvoti, kuri pusantros valandos filmo minutė buvo nereikalinga, negalėčiau. Va tuo natūralumu, tikrumu, improvizacija ir reikia mėgautis, o ne indie-šmindie..
Matau, kad Kaunas/Klaipėda dar turės galimybę pamatyti JAMAM VUDSTOKĄ, tad jaučiu pareigą brūkštelti nors porą eilučių…
Pripažinsiu – nesitikėjau. Tokio efekto. Gal čia pradinė euforija užvaldžius, gal kiti dalykai (muzika, nors ji filme ir negroja pirmu smuiku), bet tikrai nustebčiau, jeigu režisierius Ang Lee už jį nebus nominuotas „Oskarui”. „Jamam Vudstoką” kiek labiau primena ne paties Ang’o ankstesniąją kūrybą, bet puikiai atmosferą ir nostalgijos jausmą kuriantį Cameron Crowe (čia ne aktorius, bet filmų „Almost Famous”, „Elizabethtown” autorius, jeigu ką). Ir bent jau man, „Jamam Vudstoką” atrodo ne mažiau ambicingas projektas negu pats Vudstokas, ypatingai išskiriant sugebėjimą kurti atmosferą (apie tikslų atkūrimą sunku kalbėti nes tai reiškinys aplenkęs mane). Visi tie šablonai su VW autobusiuku, nevaržomu seksu ir panašiais dalykais čia atrodo ne kaip juokinimas, kičas ar stereotipas, bet puiki dokumentika. Buvo susidaręs jausmas, kad filmo metu bus naudojama dokumentinė medžiaga, bet čia to tikrai neprireikia – viskas buvo padaryta „čia ir dabar”. Man taip tikrai retai būna, tačiau besimėgaudamas juosta (čia iš serijos „išsižioji, o bandelės pačios į burną skrenda”) vienu momentu įsijautęs vos nešūktelėjau ir nepradėjau atsistojęs ploti iš susižavėjimo – jeigu matysit juostą, tai žinokit, kad tai vieta, kai žmonės ir visa aplinkui virsta banga. Man ten atmosferos kulminacija ir totalus kaifas, beje, pasiektas be žolės. Garantuoju, kad jeigu į tokį pasakojimą būtų įpinta dar ir meilės linija (kaip, kad „Almost Famous”), turėtume labai sėkmingą darbą. Dabar gi iki masių šiek tiek trūksta, ką įrodo faktas, kad juostą ACME užpirko rodymui Latvijoje, bet ne Lietuvoje. Kaip ten bebūtų, ačiū už galimybę pamatyti JAMAM VUDSTOKĄ ir jiems, ir festivalio organizatoriams.
Jo jo. O apie lyrrinio herojaus infantilumą ekrane ir žvėrišką tos atmosferos sodinimą, kai jis pirmame plane (o jis ten – beveik ištisai) – nė žodžio… :) :)
P.S. Apie hipių šėlsmus Vudstoke prikurta daug. Ang Lee tikrai ne paskutinis…
Tai gal reikia suprasti ko jis toks pirmą filmo pusę ir pažiūrėjus iki galo suprasti, kodėl jis pasikeičia, kaip, kodėl? Nors ne, galima juk pažiūrėt 30 minučių ir pasidaryt išvadas, kodėl filmas baigėsi taip, kaip ir prasidėjo :)