Vido Bareikio muziką žinojau dar iš Suicide DJ’s laikų ir crazy koncertų Kauno dramos teatre. Vėliau buvau ilgai pamiršusi ir šiemet užtikau kelis internete buvusius kūrinius iš jau solinio albumo „Panda”, kuri kviečiama „ropštis greičiau ant manęs ir bandyti išlikti”. Gaila, pačio albumo nespėjau įsigyti iki jo išnykimo. Tačiau galiu pasigirti, jog albumą „Žmogus, bet šuo” turiu rankose su Vido Bareikio parašu.

Ko gero, iš šio albumo geriausiai visiems pažįstamas, tikrumu alsuojantis duetas „Trys Kanados”, kuris buvo įrašytas šalia Vilniaus oro uosto su Jurga ir su kylančių lėktuvų gausmu. „Trys Kanados” mano ir mano draugų playliste buvo taip atgrotos, kad, net mokydamasi kurčnebylių kalbos savo choro reikmėms, sugalvojau „Trims Kanadoms” a la modifikuotus judesius-gestus. Taigi, galima spręsti, jog vis tik esu fanė ir objektyvumas čia ir toliau bus per fanės prizmę.

Nors solinis albumas „Žmogus, bet šuo” buvo pristatytas šių metų balandį, aš jį pirmą kartą išgirdau gyvai per birželio Kultūros naktį, Menų spaustuvėje. Vidas Bareikis buvo ne vienas, o su žavių merginų grupe „One night Band”. Manau, kad turėtų dar daug tokių koncertų su grupe sudainuoti – skambėjo puikiai!

Po koncerto, įsigijusi albumą, įdėmiau perklausiau ir įsiklausiau tik jau išvykusi gyventi į užsienį. O dabar sugrįžtu į Lietuvą ir kadangi muzika man visada darė didelę įtaką, tai nesumeluosiu pasakiusi, jog daina „Lietuva, kur tu važiuoji?” irgi prisidėjo prie mano apsisprendimo grįžti. Vat jums paprasta ir efektinga patriotinė daina.

„Žmogus, bet šuo” pulsuoja gyvumu ir atvirumu. Ne tik dėl to, jog įrašytas natūralioje aplinkoje (Nidos švyturyje, pajūryje, autostradoje ar Pilies gatvėje), bet yra atviras, nes muzika ir žodžiai itin intymūs. Kartais klausant apima jausmas, jog vartai kokį tai dienoraštį. Gyvas, nes dėl kokybiško ir specifinio įrašo būtent NE sterilioje studijos aplinkoje, susidaro vaizdinys, jog klausai čia pat gyvai, ant šalimais esančios kėdės sėdintį, braukiantį gitaros stygas ir dainuojantį Vidą Bareikį.

Galima pasakyti, jog sprendimas kūrinius įrašinėti natūralioje aplinkoje pasiteisino kaip reikiant, nes albumui suteikiamas tikrumo, paprastumo ir nuoširdumo svoris, kurį taip retai galima sutikti kasdienybėje, slepiamoje po kaukėmis dangstomais veidais.

Aš ypatingai mėgstu, kai dainuoja aktoriai, dėl dviejų esminių priežasčių.

Pirma: raiški žodžių tartis leidžia pailsinti ausis, nes žodžiai tiesiog patys įslysta į ausis be jokių ausų įtempimo pastangų, kurių dažnai prireikia, jei dainuoja nepatyrę atlikėjai/mėgėjai/pradedantieji. Žodžių raiška ne tik prideda kokybės muzikai, bet ji svarbi, kai norisi išgirsti prasmingus žodžius, tuo labiau, jog pas Vidą Bareikį žodžiai yra lygiaverčiai muzikai, o kartais netgi ir ją nusveriantys.

Antroji priežastis: ypatinga dainuojama ekspresija, kuri įtraukia į kūrinį, kaip į mini spektaklį.

Albume, sakyčiau, skirta atskira dedikacija Tylai iš didžiosios raidės. Dainos „Tyla”, „Visiška Tyla” ir netgi tarpelis „Tylos minutė” (10 sekundžių tylos, kuri atskiria albumą nuo bonus track‘ų). Jei kiek ir iki tol galėjau albumo klausyti bent kiek skeptiškai, tai mane ši odė Tylai nuginklavo, nes juk tai patvirtina teiginį „tyla yra ne tik muzikos dalis, bet ir pati tyla yra muzika”.

Toks pralinksminantis dainos „10 punktų” įrašas, kurio klausomąsi tarsi per radiją tuo metu, kai virtuvėje plakamas ir kepamas omletas. Dėl to, įrašas daug įdomesnis nei radijo versija, kurią galima rasti internete. Sukuriamas toks jaukumo jausmas, jog sėdi virtuvėje ant taburetės ir lauki, kol omletas bus paruoštas. 

Sakyčiau, jog albume nors kartais ir jaučiasi liūdnos mintys, kurios visiems gali būti gerai atpažįstamos, nes yra nesuvaidintos ir išgyventos, tačiau man daugiau „Žmogus, bet šuo” albume girdisi ramus ir gilus žmogaus kvėpavimas. Žmogus, bet šuo atveria langą į lauke pliaupiantį lietų ir taip pripildo plaučius gryno ir gaivaus oro. Tuo jis skiriasi nuo ankstesnės rėkiančios ir trypiančios kojomis „Pandos”.

Paskutinis albumo kūrinys, įrašytas koncerto metu su klausytojų ovacijomis nori nenori sukelia smagią šypseną. Nesinori tos pabaigos, oi nesinori. Jaučiuosi kaip koncerto pabaigoje: stoviu, delnai jau dega nuo plojimo, o vis dar tikiuosi, jog atlikėjai sugrįš į sceną.

Ir galiausiai, tiems, kurie nespėjo už kojos pačiupti „Pandos” albumo, bonusas – penki puikūs gabalai iš „Pandos” pridėti pačioje albumo pabaigoje. 

Viena iš mano mėgstamų dainų, kurios žodžiai beveik leidžia pajausti tikrą pulsuojančią širdį iš „Pandos” yra „Sėdau”.