VIET THANH NGUYEN „The Sympathizer“

Viet Thanh Nguyen „The Sympathizer“, arba apie Okcidento balsą.

Malūnsparniams UH-1 atakuojant Vietnamo kaimelį, visu garsu skamba R. Wagnerio „Valkirijų skrydis“. Tobulas estetinio katarsio ir mirties derinys – taip galima pavadinti šią žymiąją kino filmo „Šių dienų apokalipsė“ sceną. Filme „Forestas Gampas“ taip pat yra skrydžio scena, nors čia jau skamba antikarinė roko grupės CCR daina „Fortunate son“. Šie Holivudo vaizduotės kariniai simboliai tik parodo, kaip stipriai sąmonę užvaldę tokie Vietnamo karo vaizdiniai. Paieškokite šio konflikto nuotraukų ir pamatysite, kiek daug vaizdų bus būtent su UH-1 malūnsparniu. Tačiau kaip visa tai turėtų atrodyti kitai pusei, Vietkongui, arba paprastiems civiliams gyventojams? Į šį klausimą atsako Viet Thanh Nguyen‘o romanas „The Sympathizer“.

„The Sympathizer“ yra pirmasis Vietname gimusio, bet Amerikoje užaugusio rašytojo Viet Thanh Nguyen‘o romanas. Pirmasis, bet jau susišlavęs nemažą kiekį įvairių literatūrinių apdovanojimų ir gavęs vieną svarbiausių – Pulicerio premiją už grožinę literatūrą. Romane pasakojama apie dvigubą „miegantį“ agentą, kurio vardas knygoje neatskleidžiamas. Pagrindinis veikėjas yra infiltruotas Vietnamo šnipas, apsimetinėjantis Amerikos sąjungininku. Kūrinio istorija plėtojasi nuo JAV pralaimėjimo ir pagrindinio veikėjo pabėgimo iš Saigono iki jo sugrįžimo į Vietnamą po daugelio metų. Per šį laikotarpį Šnipas susiduria su prieštaringomis užduotimis – Amerikos vyriausybė reikalauja ruošti revoliuciją Vietname, o Vietnamo slaptoji tarnyba prašo žudyti jiems nepriimtinus JAV gyvenančius priešus. Visas kūrinys kaip tik ir pasakoja apie dvigubą ir dviprasmišką pagrindinio veikėjo vaidmenį, todėl vienas iš pirmųjų romano sakinių skelbia: „aš esu žmogus su dviem veidais <…> ir dviem protais.“. Toks būtų trumpas knygos atpasakojimas, kuris aprėpia tik labai mažą turinio dalį. Neaišku kokiam žanrui romanas priklauso, kadangi tai knyga apie viską: šnipus, kino filmus, postkolonializmą, emigraciją, filosofiją, roko muziką ir daugelį kitų temų.

Kūriniui labai svarbus pagrindinio veikėjo vidinis monologas ir jo apmąstymai, o visą tai perteikia turtinga kalba. Toks romano stilius neturėtų stebinti, kadangi autorius yra anglų kalbos dėstytojas. Nors laikraščio The New York Times apžvalgininkas ir rašytojas Philip‘as Caputo teisingai pastebi, kad Nguyen‘as savo romane kartais užsižaidžia su savo stiliumi (jis tai pavadina overwriting), neįmanoma nesimėgauti tokiais sakiniais kaip: „Šis klausimas reikalauja Camu arba konjako, ir kadangi Camu yra neprieinamas, aš užsisakiau konjako.“ (vertimas mano). O tokių sakinių šiame romane apstu. Tačiau reikia pripažinti, kad skaitant šį kūrinį šalia reikia turėti žodyną, nes autorius dažnai naudoja tokius neįprastus žodžius kaip „hamlet“ (ang. kaimas), arba „thespian“ (neįprastas anglų kalbos žodis, reiškiantis aktorių). Daugelis objektų ar veikėjų netgi yra įvardinami originaliais bendriniais žodžiais, todėl viena iš įdomiausių knygos vietų yra pagrindinio veikėjo Šnipo dalyvavimas Auteur (pranc. režisieriaus) kuriamame Filme (knygoje jis vadinasi tiesiog The Movie). Šio romano skaitymas reikalauja susikaupimo ir vertimo pastangų, tačiau tuo pačiu metu autorius žaidžia originalų kalbos žaidimą.

Lietuvos skaitytojams romanas „The Sympathizer“ gali priminti lietuviškai išleistą panašios tematikos ir taip pat Pulicerio premiją laimėjusį Adamo Johnsono kūrinį „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“. Lyginant šias knygas, reikia pastebėti, kad Nguyen‘o romanas yra smarkiai intelektualizuotas, o kiekvienas knygos skyrius yra perpildytas kultūrinių ir intertekstualių nuorodų ar aliuzijų. Visgi viena iš pagrindinių temų, kurias kelia knyga „The Sympathizer“ yra kitų kultūrų atstovų reprezentacijos klausimas. Šiuo požiūriu svarbu prisiminti įtakingą 1978 metais E. W. Saido išleistą kūrinį „Orientalizmas“, kuris tapo fundamentaliu postkolonijinio diskurso veikalu. Saidas teigia, kad Oriento (t.y. rytų šalių) įvaizdis visada buvo kuriamas iš Okcidento (t.y. vakarų šalių) pozicijos. Tai reiškia, kad mes rytų kultūras vertiname naudodamiesi savo išankstinėmis nuostatomis, bet niekada nevertiname jas originaliai, kokios jos yra savaime. Kaip rodo įžangoje minėti pavyzdžiai, taip yra vertinamas Vietnamo karas – iš pralaimėjusių Amerikiečių pozicijos, su malūnsparniais ir garsia bakchanališka muzika, bet mažai kas parodo, kaip šį karą vertina vietnamiečiai. Būtent todėl Nguyen’o romano veikėjas sutinka dalyvauti minėto Filmo kūrime ir į filmavimo procesą įtraukia tikrus vietnamiečius – jie patys turi save reprezentuoti (beje, Filmas romane yra akivaizdi aliuzija į jau minėtą „Šių dienų Apokalipsę“). O kartais priversdamas iš rytų kilusius knygos veikėjus kreiptis vienas į kitą kreipiniu Orientas, autorius daro tiesioginę nuorodą į orientalizmo temos dviprasmiškumą. Ir tai tik viena iš begalės romane „The Sympathizer“ nagrinėjamų temų.

Galima prisiminti, kiek vertėjui Povilui Gasiuliui prireikė pastangų išversti „Našlaičių prižiūrėtojo sūnų“ – apie tai pasakojama ne viename straipsnyje ar interviu, skirtame šiai knygai. Sunku įsivaizduoti, kas ryžtųsi išversti kalbiškai ir kultūriškai sudėtingesnį Viet Thanh Nguyen’o romaną „The Sympathizer“. Tačiau kategoriškai skatinu neišsigąsti šio romano, šalia pasidėti žodyną, pasidaryti arbatos (ar įsipilti konjako) ir skaityti jį angliškai. Tai knygą, kurią Jūs privalote perskaityti.

Apžvalgos autorius Facebook

0

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *