Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (spalio 9-18 d.).

Labai keista paskutinę akimirką užsiminti apie festivalį, kuriam teko daryti reklamą (lankstukus, plakatus, etc.), tad skubiai primindamas puikiai festivalį nušviečianti pranešimą, dar pasakysiu šį bei tą nuo savęs…

Kiekvieną kartą, kai Lietuvoje vyksta koks festivalis (ypač tai pasakytina apie “Kino pavasarį”), vienas pirmųjų žvilgsnių krenta į dokumentinių filmų programą. Taip, būna ir ten “niekalų”, tačiau skirtingai negu meniniai filmai, dokumentiniai visada kažką duoda – supažindina su tau nepažįstama tikrove. Galbūt kamera ne taip grakščiai juda, galbūt dinamikos veiksme trūksta, tačiau sužinai: taip žmonės gyvena ten, štai, kaip jie elgiasi, kai atsitinka anaip. Lyg iliustruota geografijos, biologijos ar istorijos pamoka… Kartais žmonės dokumentiką įsivaizduoja, kaip nespalvotą, nuotaikomis pilką žanrą, bet nors tokios dokumentikos mums savu laiku įbruko iki kaklo, turi šis žanras ir labai šmaikščių juostų. Kad ir tame pačiame VDFF prieš kelis metus rodyti “Čekų sapnas” ar “Vaidybos įaistrinti”. Ar šiais metais kažkas keičiasi?

Ne. 30 istorijų tarp kurių kiekvienas atras kažką sau. Tiesa, žinodamas, kad dažniausiai lekiama į pagrindinės programos filmus (taip, taip, jie apdovanoti, pripažinti, etc.), primygtinai rekomenduoju nepraleisti Berlyno sienos griūties metinėms skirtoje programoje besislepiančių “Berlyno triušių” (labai lengvas, bet metaforiškas pasakojimas apie triušius, kurie apsigyveno sienos skiriančios Rytų ir Vakarų Berlyną tarpuose) ir poetiško, šilto lenkų režisieriaus Marcel Łoziński trumpametražio filmo “Poste Restante” (apie tai, kur keliauja laiškai neturintys adresato arba adresuoti tiesiog mamai, tėčiui, Dievui…). Miniu juos, nes nors kone kiekvieno filmo yra po du seansus, šie yra ir atidarymo arba uždarymo filmai, o į juos dažnai patenka svečiai, remėjai, etc., tad vietų paprastiems žiūrovams lieka ne tiek ir daug. Labai tikiuos, kad G. lankytojas ras galimybę patekt nors į šių filmų kartojimus. Iki susitikimo VDFF.

Tai tiek nuo manęs, o dabar žodis “Skalvijai”:

„Skalvijos“ kino centras rengia 6-ąjį tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, kuris šiemet vyks spalio 9–18 dienomis. Dokumentikai skirtas festivalis kaip ir kasmet žiūrovus kvies išplėsti tikrovės pažinimo akiračius. Unikalūs žmonės, neįtikėtini reiškiniai, svarbūs istoriniai įvykiai, be galo įdomus ir dar nepažintas pasaulis – festivalio filmų temos pačios plačiausios.

Pagrindinėje festivalio programoje tradiciškai bus rodomi filmai, atrinkti siekiant žiūrovams pristatyti kuo įvairesnį temų ir žanrų spektrą. Visi filmai sukurti 2008, 2009 m., visi pastebėti ir įvertinti tarptautinių kino festivalių žiuri. Režisieriaus Nati Baratz „Vaikas buda“ (Izraelis), pasakojantis apie budistų vienuolio Tenzino Zopos gyvenimo misiją – surasti savo mokytojo Gešės Lamos reinkarnaciją, – kelia daug klausimų apie tikėjimo galią ir stebina jos dėka vykstančiais stebuklais. Amerikiečių režisierių Stepheno Higginso ir Ninos Gilden Seavvey „Matadoras“ – jautrus ir daugiasluoksnis jauno bulių kovotojo Davido Fandilos portretas. Jaunas matadoras turi tikslą tapti geriausiu bulių kovotoju visame pasaulyje. Tai filmas apie begalinę valią, aistrą savo profesijai, apie meilę šeimai ir protėvių tradicijoms. Lenkų režisieriaus Marcelio Łozińskio filmas „Poste restante“ – apie pašto skyrių, kuriame surenkami adresato neradę laiškai. Tai poetinis pasakojimas apie milijonus žmonių vilčių ir troškimų, kurių laukia vienas likimas – užstrigti specialiame pašto skyriuje ir niekada neišsipildyti. Amaury Brumauld „Tirpstanti atmintis“ (Prancūzija) – apie Alzhaimerio liga sergančios motinos ir sūnaus dvasinį ryšį, apie atminties trumpaamžiškumą; neišvengiamą fragmentėjimą ir galiausiai – visišką „ištirpimą“. Antiglobalistinis Ruperto Murray‘aus (Didžioji Britanija) filmas „Horizonto pabaiga“ šokiruoja faktais ir kviečia susimąstyti apie pasaulį galinčią ištikti tragediją – jei ir toliau vandenynuose nebus ribojama žvejyba, ateis diena, kai ant mūsų stalo gulės paskutinė žuvis.

Festivalyje bus parodyta rusų režisieriaus Sergejaus Dvorcevojaus dokumentinių filmų programa. Režisierius Lietuvos kino žiūrovams jau yra pažįstamas – festivalyje „Kino pavasaris“ buvo rodyta jo pirmoji vaidybinė juosta „Tiulpan“ (2008). Intymūs ir subtilūs Dvorcevojaus dokumentiniai pasakojimai sukurti stebinčios akies, jų veikėjai – besikeičiančioje Rusijoje ir aplink ją gyvenantys žmonės. Fiksuodamas kasdienybės poeziją ir jos slėpinius, vengdamas tradicinio pasakojimo manieros, Dvorcevojus tyliai stebi ir laukia kol kasdienybės paprastume įvyks stebuklas.

Specialioji programa šiemet yra skirta Berlyno sienos griuvimo 20-osioms metinėms atminti.
„Berlyno sienos“ programoje bus parodyti šeši filmai, kuriuose užfiksuotas vienas svarbiausių XX a. istorinių įvykių – Berlyno sienos griuvimas, simboliškai žymėjęs Šaltojo karo pabaigą bei Rytų ir Vakarų pasaulių jungimąsi. Marijos Zmarz–Koczanowicz (Lenkija), Marcelio Łozińskio (Lenkija), Jurio Podnieko (Latvija), Jirí Strechos ir Petr Slaviko (Čekija), Arūno Matelio ir Audriaus Stonio (Lietuva) filmai primins apie sudėtingus Rytų Europos laisvėjimo procesus, visuomeninius įvykius, jų reikšmę bei padarinius valstybei ir atskirų žmonių gyvenimui.

Specialioji programa „Lūžio karta lietuvių dokumentikoje. 1989-1994” pristatys 9-ajame dešimtmetyje į lietuvių kiną atėjusios režisierių kartos dokumentinius debiutus. Šarūno Barto, Arūno Matelio, Audriaus Stonio, Algimanto Maceinos, Artūro Javdokimovo filmai kalba apie egzistencinius dalykus, apie žmogaus vienatvę svetimame pasaulyje, apie gyvenimo ar jausmų prasmę, apie būties laikinumą, patriarchalinių ir naujų vertybių susidūrimą.

Festivalyje antrą kartą bus surengta Baltijos šalių konkursinė programa, kurios filmus vertins tarptautinė žiuri, laureatai bus apdovanoti piniginiais prizais. Žiuri nariams vadovaus lenkų dokumentikos guru – režisierius Marcelis Łozińskis. Konkurso prizinį fondą įsteigė Kazickų šeimos fondas. Konkursinėje programoje bus parodyta po 4 dokumentinius filmus iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos.

Rengėjai tikisi, jog Vilniaus dokumentinių filmų festivalio dėka keičiasi žiūrovų požiūris į dokumentiką, stiprėja jos pozicijos ne tik žiūrovų, bet ir kino kūrėjų tarpe. Festivalis sulauks gausybės svečių. Savo filmų retrospektyvą pristatys Sergejus Dvorcevojus. Bendradarbiaujant su Tarptautinių kultūros programų centru ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytojais rengiamos meistriškumo dirbtuvės. Šiais metais apie dokumentinio kino kūrimą kalbės čekų režisierius Miroslavas Janekas, kuris taip pat vertins ir konkursinės programos filmus.

Festivalis vyks „Skalvijos“ kino centre. Specialioji programa „Lūžio karta lietuvių dokumentikoje (1989-1994)” bus pakartota Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje.

Daugiau informacijos: http://vdff.lt/

MES DAR RAŠĖM:

1. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis [gruodžio 5-14 d., Skalvija]. Gruodžio 5 d. (kitą penktadienį) Vilniuje, Skalvijos kino centre, prasidės...
2. Trečiasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis Vis dėlto nenormalu, jog g-taske visai nepastebėtas praslinks šis festivalis,...
3. Tradicinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (Skalvija, lapkričio 30 d.-gruodžio 9 d.) Lankęsi ankstesnių metų dokumentinio festivalio renginiuose, be vargo prisimins...