Yra toks senas anekdotas apie dviejų, jauno ir pagyvenusio, muzikantų pasirodymą gyvai. Jaunasis pasiima gitarą, manevruoja ja, pirštai laksto ir brūžindami stygas, ir keisdami akordus be perstojo. Visą sušilusį ir patenkintą savim scenoje jį pakeičia jo pagyvenęs kolega ir kukliai brauko vieną stygą. Po pasirodymo jo ir subtiliai klausia: “Kodėl tarp jūsų toks skirtumas grojant?” Patyręs muzikantas atsako: “Matot, jaunasis kolega dar tik ieško savojo kelio, o aš jau radau”.

Vilnius Jazz nuolat mini, jog yra šiuolaikinio – ieškančio, mutuojančio, absorbuojančio kitų stilių elementus – džiazo festivalis. Suvokus (kartu su kitais Europos džiazo festivaliais), jog vyksta festivalio – rengėjų, atlikėjų ir pačios publikos – senėjimas, ieškoma būdų pritraukti jaunesnę kartą. Būtent pirmasis koncertas buvo labai panašus į tai, kas yra kompromisas tarp aktualumo ir naujovių jaunimui bei saikingos alternatyvos dozės vyresnei publikai. Britai FARMYARD ANIMALS TRIO mėgsta keliauti ir įspūdžius iškrauti muzika. Jų neįprasta trio sudėtis drįsta skambėti paprastai akustiškai, su tuščiu oro švilpesiu ir lazdelių daužymu tyruose. Tūbininkas Alex Kidston nepailsdamas formuoja ritminę partiją kartu su nuolat ieškančiu būgnininku Pete Flood, o Brendan Kelly įpina laibabalsių ar sodrių saksofono garsų. Kelionė po pasaulį pradėta kiek kukliau ir lėčiau, vėliau įsibėgėjo Lotynų Amerikos ritmais ir privertė tryptelt į Rusų dramos teatro parketą. Dar po akimirkos saksofonistas patarė pasnausti, nes tuo metu skambėjo kūrinys, skirtas Japonijos metro. Iš Azijos persikėlėme į Afriką ir klausėmės dramblių trimitavimo bei jų pagalbos himno “Don’t Buy Ivory Anymore”. Gražiai tūba ir saksofonas susiliejo Balkanų motyvais, priminusiais Bregovič/Kusturica muzikines išdaigas. Šiek tiek nuklysta ir į Rumuniją, kur nenuoramos kalniečiai susirėmė su čigonų armija. Būta ir ispaniškos pusiau baladės, ir turkiško deserto pašlovinimo. Jų kelionė buvo labai įvairi, kojas mankštinanti ir todėl neleido nuobodžiauti, tačiau galima pasigesti vientisumo, sklandaus perėjimo, mažiau agresyvios adaptacijos. Taip pat neapleido mintis, jog britai visiškai ignoruoja erdvę – jų akustika buvo tokia žemiška, jog kartais apsidairydavai, ar nesi rūsyje su draugais.

Kitas vakaro pasirodymas atstovavo Lietuvos muzikinę sceną. Kompozitorius ir pianistas ARŪNAS ŠLAUSTAS, kaip ir festivalis, šventė 20 metų sceninį jubiliejų, todėl padovanojo sau ir kitiems specialų džiazo projektą, sukvietęs didelį muzikantų būrį. Be paties autoriaus, kūrinį iš trijų dalių atliko saksofonininkas D.Praspaliauskis, trombonininkas S.Sasnauskas, trimitininkas V.Ramoška, kontrabosistas V.Nivinskas, styginių kvartetas Chordos su altistu R.Zakaru ir jaunas būgnininkas D.Rudis. Projektą pradėjęs styginių svirpenimas užleido vietą kontrabosui, kuris savo galingu vibruojančiu solo galų gale uždavė ritmą visam orkestrui.

Bendras muzikantų sąstatas, ypač su pridėjusiais pučiamaisiais, suteikė pilnadvasio daugiaspalvio džiazo įspūdį. Kiek vėliau su kontrabosu meditacines rytietiškų motyvų maldas “sugiedojo” S.Sasnauskas, kurio balsui tikrai trūko charizmos, tačiau turinį buvo lengva sieti kad ir su Talvin Singh duokle Indijos garsams. Po šio intarpo A.Šlaustas įpynė vargonus – tarsi perėjimą nuo senovės rytų prie klasicizmo ir romantizmo. Gaudimą keitė vėlei įsitvirtinęs akademinis džiazas, savotiškas lydinys, kurį tarsi varžybomis labai pagyvindavo trimito ir saksofono lenktynės ar draugiškas duetas. Dar akimirka, ir styginiai turbūt prisiminė Romeo ir Džuljetą, todėl salę užtvindė graudžiai romantiška nuotaika. Tačiau tai neilgam. Lyg užuominą į greit užaugsiančią kulminaciją energingą stiprų ritmą uždavė kontrabosas su fortepijonu, ir pučiamieji kartu su altu savo solo išdykavimais priminė greitai lekiantį jam session. Skambus užbaigimas ir patenkintos tautiečių ovacijos.

Vėlai vakare džiazo mėgėjus buvo bandoma užkrėsti klubiniu jazz. Punktualumui apibūdinti labai tiko ankstesnė D.Užkuraičio frazė: “Aš pats tuo netikiu”. Tačiau po gero pusvalandžio giliame senamiesčio klube pakankamai jauki scena atidengta ir mes išvydome MONIKA HEIDEMANN BAND.

Grupės lyderė, jauna amerikietė vokalistė tarsi užpildė ligšiolinius vakaro trūkumus: svajingas moteriškas vokalas, jaunatviška tarp rock ir jazz balansuojanti muzika, ramus poetiškas kelias dangaus link. Po jos grojusių lietuvių Magic Mushrooms nesulaukėm, tačiau dozę gana įvairaus plauko džiazo tikrai gavom. Nežinau, ar vėliau klube muzikantams pavyko išjudinti publiką ir ten pat besilinksminančius Apocalyptica ilgaplaukius, tačiau organizatorių žingsnis džiazo klubo poreikio formavimui labai sveikintinas. Įdomu tik, kiek metų prireiks, kad atsirastų tikras jazz klubas ir tęstų tokios muzikos gyvavimą Lietuvoje, tačiau apie tai – “kitame numeryje”. O kol kas iki susitikimo kituose koncertuose!

Daugiau foto:
Farmyard Animals Trio
Arunas Slaustas Special Project
Monika Heidemann Band