Penktadienis lankytojų kiekiu ir atlikėjų pavardėmis ketino būti tikresniu festivalio atidarymu nei faktiškasis. Gal todėl, kad į sceną pakviestas ir festivalio organizatorius Antanas Gustys, kuris įteikė apdovanojimą už nuopelnus S.Sasnauskui, pasirodžiusiam ketvirtadienį A.Šlausto projekte. Po to sekundėlę miesto valdžios kultūros atstovas suteikė viltį, jog pinigų kitiems metams irgi bus. Oficialiai daliai pasibaigus, jau penktą kartą vienu Vilnius Jazz veidų tapo Dainius Pulauskas su grupe.

Šiais metais klavišininkas paruošė labiau akademinį kūrinį. Okteto atliekama siuita turėjo koncepcinių panašumų su išvakarėse girdėtu A.Šlausto projektu, todėl privertė atkreipti dėmesį į skirtumus ir linksmus niuansus. Ritmą dirigavo vienas Lietuvos bosinės gitaros simbolių – L.Šinkarenka; jo solo tikrai leido kiek atkusti. Prie vieno iš dviejų būgnų komplektų stovėjęs A.Gotesmanas kaip visada džiugino savo įsijautimu ir nenustygimu vietoje. Kitus būgnus valdė L.Būda, kuris tikrai yra paėmęs bent vieną tranzuojantį jaunuolį. D.Pulauskas klavišiniais sugrodavo entuziastingų arba svajingų momentų. Smagu buvo biso metu stebėt V.Ramošką, nubėgusį padėt A.Gotesmanui ir lazdelėmis mušantį būgnus, o vėliau bėgantį grot savo partijos. Šios tikrai profesionalios ir pakilios siuitos metu pastebima buvo tai, jog žmones labiausiai užveda energingos atkarpos, kai ypač juntamas ritmas, todėl linksmai linksėdavo kaimynų galvos. Iki pat pertraukos.

Per pertrauką mąsčiau, ar bus festivalyje kas nors įdomaus (būtent – ne gero, o įdomaus). Ir tada visus lūkesčius perspjovė Rova Special Sextet. 4 saksofonai ir 2 būgnai. 4 amerikiečiai, šveicaras ir lietuvis. Kai renginį vedantis D.Užkuraitis paminėjo žodį “avangardas”, publika neramiai pasimuistė savo kėdėse.

Ir tikrai – bent jau pirmąsias 45 min. niekieno galva nelinkčiojo ir iš veidų neatrodė, jog kažkas kaifuoja velnio nešta muzika. Na, išimtis buvo tik šalia sėdėjusi kaimynė, bet ji linkčiojo net ir pertraukos metu. Saksofonai iškart pradėjo žaist vienas su kitu, tai pasikeisdami, tai pūsdami visi kartu, tai po vieną, bet niekada “gražiai, pagal taisykles”. Kai 2 saksofonistai geria vandenį, o likę groja, atrodo, jog niekas nepasikeitė. Todėl nenuostabu, kai kitas kaimynas, kolegoms gyręsis, jog užsisakė Malerio 6-ąją ir Prokofjevo 2-ąją simfonijas, po 5 min. rusiškai burbtelėjo “я никого не убил”. Būgnininkai irgi netausojo jėgų ir išmonės. Labai įstrigo momentas, kai Rova Saxophone Quartet davė jiems visišką laisvę ir tuodu – V.Tarasovas ir F.Hauser – tarsi lenktyniavo, kuris pirmas pavargs arba numirs ekstazėj. Jie demonstravo kiek įmanoma įvairesnius garsus, o šveicarui išsitraukus vaikystės žaislą (cypciojantį molekulių modelį) salė nusišypsojo ir padėkojo plojimais. Visiškai improvizacinę muziką įdomiai valdė tai vienas, tai kitas saksofonistas. Tarsi atakuojant erdvę kažkuris iškeldavo ranką į viršų ir parodydavo derinį, kuriuo pulti publiką. Net B.Kelly, saksofonistas iš britų trio, neištvėrė, nors ir sąmoningai stiprinosi alumi. Po ilgo maratono mūsų ausims Rova pažadėjo pagrot dar 2 kūrinius, pirmasis kurių – pagal J.Coltrane – buvo lengva atgaiva. Prieš paskutinį kūrinį salė dar kartą ištuštėjo (reikia nepamiršt, jog abu koncertai užtruko apie 4 val.), tad likusius sistemingai “žudė” visi muzikantai. Jei publika prisiminė nors gabalėlį šito energingo nesustojančio avangardo, tikrai naktį ilgai neužmigo.

Kaip bebūtų, Vilnius Jazz tęsiasi, ir šiandien gerbėjų lauks jau vienas būgnų ir tikriausiai kitų perkusinių instrumentų subtilybes pademonstruosiantis F.Hauser, o po to, tikiuosi, linksmins (tikrąja to žodžio prasme) ekspresyvus ir itin šiuolaikiškas danų kolektyvas Ibrahim Electric kartu su lietuviu L.Mockūnu.

Daugiau foto:
Dainius Pulauskas Group
Rova Special Sextet