Štai ir paskutinė festivalio diena. Daug lūkesčių prieš 4 pasirodymus ir – jau po to – objektyvesnė galimybė viską susidėliot į lentynėles: kas ką aplenkė, kas migdė, kas šokdino ir panašiai. Taigi, sekmadienio popietės nuotaiką diktuot apsiėmė Andy Emler Trio. Šie prancūzai sudėtimi atstovavo jazz trio grynuolį – fortepijonas, kontrabosas,
būgnai, tačiau jų grojama muzika toli gražu nebuvo tasai nuseilėtas „gražus“ džiazas, kurio mielai klausosi pagyvenę dėdės ir tetos. Pats Andy Emler užėmė nesavanaudišką, bet lyderiaujančią poziciją prie klavišų ir nuolat leisdavo pasidžiaugt tai tykiu čiurlenimu, tai intensyvesniu lakstymu ir murmėjimu, tai žaismingu prasivardžiavimu. Jo tėkmei pasiduodavo ir antrindavo kontrabosą valdantis Claude Tchamitchian, kuris tarsi pataikaudamas, tarsi gerbdamas šeimininką, sakyčiau, kukliai tenkinosi šešėliniu vaidmeniu. Tuo tarpu jauniausiam trio nariui – būgnininkui Eric Echampard – buvo leidžiama viskas, ir tuo jis sugebėjo pasinaudot su pavydėtinu subtilumu. Jei Ibrahim Electric būgnų partija yra daugiau mažiau energinga, ryški, tranki ir tuo pačiu nesudėtinga, tai prancūzų trio būgnams suteikta daugiau svorio, daugiau improvizacijos, daugiau skonio ir švelnios precizikos. Šių, regis, įprastų džiazui instrumentų dialogas buvo ir novatoriškas, ir subrandintas iki tokio lygio, jog sunku buvo nepatikėti sukurtu aromatu.
Po pertraukėlės mus pasitiko burtininkai Ronin, vadinami Europos jazz fenomenu. Akivaizdžiai pateisinantys vardą (Ronin – klajojantis samurajus, paklūstantis garbės kodeksui. Aut. past.) vizualiai ir muzikaliai, grojantys praktiškai tik akustiškai, šveicarai, atrodė, verda savo košėje.
Taip, liūliuojantys pasikartojimai, sveikas gyvas garsas, neperkrauta ir labai individuali kompozicija, pasigėrėjimą žadinantis atsivežto apšvietėjo darbas – visa tai matėme ir sugebėjome pasidžiaugti. Tačiau ar tai yra fenomenas, kaip tai kiekvienas skirtingai įsivaizduojame, ir ar tai palieka gilius įspūdžius, drįsčiau ginčytis. Jokių išsišokimų, turbulencijos, kategoriškumo ar net konkretaus savitumo. Tiesiog vizualus muzikinis teatras, turintis vardą, kuriam nebereikia kūrybinių pastangų, o pakanka techniškai kartoti tai, kas jau atbelsta lig soties. Tebūnie muzikologai ir džiazo tėvai mane sutrypia, bet emociškai po koncerto liko tik vakarienės alkis.
O po vakarienės pilvą paglostyt klausytojai leido Juozui Milašiui.
Pažint šį, kaip teigia festivalio PR, triukšme save atradusį atlikėją galima buvo anksčiau ir Vilnius Jazz rėmuose, ir atskiruose projektuose. Šiemet užsiangažavęs SSLOWW (suprask, labai lėtai) garso modeliavimu, apsistatęs įvairiais draiveriais ir kita kojomis mindoma technika, drąsiai draskė jis ausis mums. Nuo visiško trash‘o iki aidais pasidabinusio keliančio himno. Nuo radijo bangų čirpimo iki melodingos garso kelionės scenoje. Nuo „kaip pirštu pataikyta“ iki „iš ko galima būtų pasidaryt ausų kamštukus“. Kompromiso nelaukiantis, autonomiškas eksperimentas instrumentu, savimi, publika.
Kitas festivalio simbolis buvo tuvietė Sainkho Namtchylak, su kolegom austrais patiekusi naktipiečiams projektą Nomad. Tik antrą kartą šiame festivalyje išgirdau balsą, o juk balsas yra didis instrumentas, kuriam kitas festivalis Gaida pašventė šiuos metus, todėl tai galėjo būti graži jungiamoji grandis ir interliudija pastarajam koncertų ciklui. Nežinau, kuo skyrėsi Nomad nuo kitų Sainkho performansų. Tačiau švelnus fortepijono ir tai fleitos, tai saksofono akompanimentas pasaldindavo vokalistės paieškas dainoje. Jos balsas multifoninis: gali suokti kaip lakštingala, priminti liaudies dainų ratelį, urgzti simpatišku grizlio balsu ar kūdikiškai čepsėti ir marmaliuoti. Sainkho vokalu varijavo keisdama spalvas, prisitaikydama prie saksofono, gaudydama fortepijono natas ir savarankiškai ieškodama kitokių tonų. Po J.Milašiaus griausmingumo ir aštrumo, ausims tai buvo desertas, kuris, nors ir neįrašytas į mėgstamiausius, užbaigė klot guolį dar vieno nenuglamžyto audinio antklode.
Trumpai reziumuojant jubiliejinis festivalis padovanojo nemažai įvairiapusių pasirodymų, išsaugojęs savo misiją būti šiuolaikinio jazz gidu Lietuvos padangėje ir sveikintinai siekiantis jaunystės sau bei publikai, labiausiai papirkęs klegančiu Ibrahim Electric su L.Mockūnu, subtiliai kitokiu Andy Emler Trio ir plikais impresionistais Farmyard Animals Trio bei išplėtęs garso tolerancijos ribas klausant kitokio stiliaus koncertų.
Sakyti, kad Ronin verda savo košėje, manau, galima tik apsilankius trečiajame grupės pasirodyme. Po vieno taip sakyti.. Žinai, yra toks posakis, kad tarp nuobodumo ir nuoseklumo yra mažas skirtumas, kurį lemia vidinis nusistatymas patinka/nepatinka. Būtent todėl mes, jaučiu, ir esame skirtingose vertintojų pusėse, nes man tas techniškas grojimas nebuvo atidirbtas, bet būtent profesionalus susigrojimas ir meistrystė.
Ne šiaip sau Užkuraitis, o ir užsienio apžvalgininkai, prieš klausant „Ronin” įspėja – tai ne elektronika, viskas atliekama gyvai, be jokių muzikinių kilpų. Suprantama, nes toks įspūdis gali susidaryti – būtent dėl tų kilpų girdėjimo. Ir jeigu gali lyginti 30-ą sekundę su 35-a, gali pagalvoti, kad vyrai varo tą patį per tą patį, tačiau jeigu paimtum 30-ą sekundę ir penktos minutės pradžią, pamatytum, kaip toli jie jau nuėjo (arba sugrįžo :D). Jų net grojimo struktūra tokia – ypač perkusininko dėka vienas po kito įvedami nauji ritmai, instrumentai, kuriems kartojant tam tikrą ritmą, ant viršaus keliais sluoksniais gula pučiamieji, mušamieji, klavišiniai, bosinės gitaros linijos. Ir kiekvieną kartą, kai jie pradėdavo groti tu galėdavai nujausti, kuo visa tai baigsis (ne paniuniavimo prasme, bet būtent tuo, kad keli ritminiai piešiniai virs įvairių garsų simfonija). Jie nuo to, ką norisi įvardinti džiazu labiausiai skyrėsi tuo, kad nešokinėjo ir nedarė staigių judesių, įstojimų, bet būtent tai mane labiausiai ir glostė – pasirodymo organiškumas, kai atlikėjai puikiai jausdami vienas kitą, tiesiog gaudo kaifą (matėsi iš veidų, kad ne dirba, prakaituoja, bet turi gerą laiką) ir mėgaujasi muzikine kelione, o ne dairosi į šalis galvodami kur pasukti vairą – lyg ten kur jie yra, nėra pati geriausia vieta pasaulyje.
Bet taip, jie kitokie, negu visi kiti bent jau Vilnius Jazz pasirodę atlikėjai. Ačiū Dievui.
aha, nu neitikinai, pauliau, neitikinai, bet del ronin gincytis tingiu – tiesiog jie yra ne tai. is principo keista, nes tarkim cinematic orchestra irgi daug uzsizaidzia, zero 7 uzsizaidzia (atmetus vokala), daug ir kokybiskai ir man yra labai labai, bet ronin man neistrigo. sainkho irgi afigienas fenomenas, o vat be jos plataus diapazono taip pat nieko neisgirdau. mazdaug „moku visaip dainuot”, o po 30 min. iseini, nes repertuaras iseikvotas, o kad dainoje butu kazkas daugiau – hm, nerasta. be abejo, galima iki nukvakimo spekuliuot „kas butu, jei” (pakeistume pasirodymu eiga, neskaitytume PR, neklausytume muzikos pries tai), bet cia ne mano stilius. beje, malonu buvo pamatyt, kad bent 2 zmones tikrai lauke sito paskutinio dienorascio. o jau galvojau pailset, kaip jurga po sirenu :P
patikėk manim, tikrai nesitikėjau, kad įtikinsiu :)
sakau, kartais žaidžia tie patinka/nepatinka dalykai. vokalui tai ypač būdinga. kad ir antony.. a kuo jis ypatingas, jeigu gerai pagalvosi? klepu taip groti gali bet kas, balsą pavibruoti irgi daug kas moka. na, negali išskaidyti pasirodymo į atskiras dalis, nes taip gali sudergti bet ką, o puikiai į trio įsipaišantį būgnininką iškeikti už tai, kad jis jeigu grotų vienas pats, tai skambėtų sausai ir nemelodingai.
bet vėl gi.. čia menas ir jį kiekvienas priima individualiai.
Nieko ir aš neįtikinėsiu. Kas kaip išgirsta/pamato, tas taip šneka. Tačiau prisipažinsiu, kad buvau šokiruotas dėl Ibrahim būgninko vertinimo. Mačiau afigeną techniką, kaip jus sakot. Jeigu galima juos lyginti su Elmerio būgninku, ttai tik gretinant. Iš kur ta energija, jei būgninkas pirmasis jos neįžiebė. Ir tai ne rock (kaip buvo pernykščiame Jamie Staff panašios koncepcijos projekte, o išties didžio jazzo būgninko grojimas. Perkusininkui (skiriasi instrumentas buo būgnų) Hauseriu turiu pretenzijų, bet danui – jokių. Vėliau pateiksiu pažįstamos Laimos aprašymus. Ji Muzikos akademijoje netapo pianiste, tačiau prasikalė jazzo kritikos srityje. Pamatysim, kaip ji vertins (žinau, kad Hauserį – teigiamai). Tačiau neabejoju, kad daną nei kiek ne menkiau…
Su požiūriu į Ronin irgi prastai. Pagavau kelias minutes ir aš tavo nuotaiką – dėvulėliau po vieno žmogaus -orkestro (Elmerio) stovi (na, du -sėdi) penki grojikai, apsidėję turtinga įranga, ir taip minimaliai, kukliai skleidžia garsus. Tačiau greit artitokau. Juk ką sakė Užkuraitis… – tai Glasas, mūsų matytas Steve Raich. Žodžiu muzikinis stilius – MINIMALIZMAS. Arčiau instrumentinės muzikos, ne jazzo. Ir pagavus šį KABLĮ, šveicarai varo ne tik į kaifą, bet ir į transą. Kaip ir S.REICH kongresų rūmuose. Tikrai kietai sugrojo savo pasirinktame muzikos stiliuje! Norėjosi dar ir dar…
Steve Reich tikrai geras pavyzdys. Iki šiol prisimenu, kad išgirdęs pirmus akordus kongresų rūmuose apšalau. Rankose buvo fotoaparatas, bet kūnas tiesiog pasinėrė į kažkokią stebuklingą būseną iš kurios nei buvo lengva, nei norėjosi išlipti. Panašiai ir su „Ronin” – tai buvo pirmas koncertas, kurio metu taip ir nepajudėjau iš vietos, kad padaryčiau gražių foto. Visa kas yra – daryta iš savo vietos.
Tiesa, šiandien įsigijau du cd: Nik Bärtsch’s RONIN, RANDORI ir Nik Bärtsch’s MOBILE, AER. Įdomi patirtis – kai paleidau per garso sistemą, bet atsisėdau iš kitos pusės (dirbti prie kompiuterio), nusivyliau. Pasirodė, kad kažkokia monotonija, drožinėjimas to paties per tą patį. Bet tik atsisėdau ten, kur priklauso ir.. Vėl transo būsena :D
na, reich ir man zveriskai patiko – prilaikau 4 albumus po 2 koncertu. o apie ibrahim electric isigyta albuma jau rasiau, berods, – energijos ten nera. per 39 min 7 kuriniai skamba nenuobodziai, taciau ar itartum buvus toki koncertuka – labai abejoju.