Vilnius Jazz 2009 dienoraštis [po fakto].

Spalio 15 d.
K.Vaiginis – D.Pashkevich „Theory Garden“ (Lietuva-Latvija-Italija-Indonezija)
Yuri Honing Wired Paradise (Olandija)

Manyčiau, šauniai prasidėjo VILNIUSJAZZ 2009. Negaliu sakyti„patiko“ apie pačią pirmąją rinktinę „Theory garden“ po to, kai pabandysiu dabar apibūdinti jų koncertą, bet pasitenkinkime tuo, jog buvo „naudingi“. Todėl, kad darbinės savaitės pabaiga ir jeigu neužsnūdo raitydamas lyrinius ritmus indonezietis būgnininkas Elfa Zulhamas, tai aš – taip. Nenutrūkstant sąmonės filmui, gerai pailsėjau ir pasiruošiau tolimesniems įspūdžiams kokį pusvalandžiuką. Reikalas tas, jog abiejų grupės lyderių saksafonininkų Kęstučio Vaiginio ir Deniso Pashkevičiaus duetiniai liurlinimai davė peno snauduliui. Ir jeigu tai palaikysite trūkumu, tai jis – ne tame monotoniškame lyrizme. Blogybė, jog grupė taip ir nesuprato, kad būtina auginti „nervą“, kabinti palaipsniui klausytoją, kad baigtųsi muzikavimas išeinant į pertrauką žiūrovams ne apsiblausus ir nepakylėtiems. Po kokių 40 minučių, kai saksafonai leido pasireikšti tik elektriniam pianinui, kontrabosui, būgnams, tapo kur kas smagiau, nes latvis pianistas ėmė kažkaip kiečiau akcentuotai groti, o elektropiano visuomet šauniai skamba, bet …saksofonai ilgai jiems reikštis neleido. Ir laimė tik, jog jų pasirodymą užbaigė gražaus tembro retai džiazo muzikoje naudojamas bosinis klarnetas. Šiaip grupė grojo baltiesiems būdingą džiazą – kruopščiai natose surašytas partijas. Ar tai džiazas? Mano nuomone, greičiau instrumentinė muzika. „Theory garden“ įrašai gerai tiktų foninei muzikai, kur polėkio azarto niekas neieško…

Festivalio „tėvas“ ANTANAS GUSTYS prašė publikos palyginti mokinį Kęstutį Vaiginį (kuris šiaip jau vienas iš labiausiai mokytų mūsų džiazmenų – dvi aukštosios muzikos mokyklos Olandijoje ir studijos Niujorko Manheteno mokykloje) su antrame koncerte grojusiu jo mokytoju iš Olandijos Yuri Honing. Iškart sakau – kurt ten lyginti. Kęstui dar mokytis, mokytis ir dar… kaip sakė praėjusio laikmečio mokymo guru. Ir žinoma, ne grojimo technikos, muzikavimo reikaluose (ką jau aš ten daug suprantu! ), bet to išsakyto aukščiau „publikos kabinimo“, auginimo ir galiausiai jos pasitenkino ekstazės nuo muzikos, pasiekimo. Tą kvintetas, kurio sudėtyje yra net trys elektrinės gitaros, užtikrintai pasiekė. Laimingas Antanas matė, kaip ne itin gausiai susirinkusi publika užkaifavusi.

O pradėjo jie irgi kaip lyrikai. Gitaristas Stef švariais fuziniais efektais soluodamas dažnai grojo sinchroniniu duetu su lyderiu Yuri Honing (tenoras saksas). Kitas gi gitaristas ritmiškai išgaudavo garsą iš vienos stygos ir nevartodamas tipiško ritmgitaros technikos atrodė kaip pagalbininkas anų dviejų solistų. Tačiau, jis atsiskleidė. Nusimetęs savo mongolišką kepurę, per bisą taip pasolavo, kad uuuch. Skambėjimas ir garso nustatymas jo gitaros visai kitoks, kai kolega Stefas išgaudavo visai jau keistų gitarai garsų – vienu tarpu pagrojo lyg akustine fleita, ar kuo ten panašiu. Ir abu jie rūpinosi bendru grupės skambesiu. Prisijungę galybę laidelių su kokiais tai dviem mini sintezeriukais skambindami gitaromis viso koncerto metu išgaudavo tarsi tikrų elektroninių instrumentų sąskambius ir nenutylantį foną. Tai – eksperimentinė pusė ir labai tinkanti prie grupės pavadinimo – vielinis rojus. Manyčiau taip galima versti. O muzikinė pusė – kvintetinė chebra skėlė džiaugsmingą, energingą net ir kai grojo lėtus pradinius gabalus , džiazą, dažnai su rokiniais inkliuzais. To ir norėjo publika. Būtina paminėti ir plastišką, tikrai tipiškai olandiškai žavų vyruką bosistą bei kukliai, bet stipriai būgnus mušantį ritmininką. Tikrai šaunus koncertas!

Nevedęs šiandien festivalio bei šaunios savo LR laidos „Antroji pavara” Darius Užkuraitis, sako, rytoj būtinai bus – japonų, kurie jau atvyko į Vilnių, jis praleisti negalįs.

Spalio 16 d.
Yoriyki Harada – Naoji Kondo (Japonija)
Tenko – Uchihashi Kazuhisa (Japonija)

Penktadienį įvyko porą džiugių dalykų:
1. Blogiausias koncertas Vilnius jazz 2009 m. jau praeityje. Bus tik gereni.
2. Rusų dramos teatre skambėjo tikrai originalaus pianisto muzika.

Nuo jo ir pradėsime. Yoriyuki Harada, mano galva, stipriai iškilo virš kitų trijų tėvynainių, superavangardinės muzikos atlikėjų. Tiesa vieno ar net dviejų iš jų buvimo scenoje komentuoti, kad jie grojo muziką, mano galva, negalima… Taigi, baigęs klarneto mokslus, perkopęs šešiasdešimtmetį HARADA pats įsisavinęs tokią skambinimo pieninu techniką, kokios, manau, nedemonstravo Lietuvoje niekas iki jo. Perkryžiuotos rankos po vieną ar du pirštus 64-inėmis ar dar “greitesnėmis natomis” akcentuotai, bet švelniai mušama per klavišus, varinėjant po visą klaviatūrą. Tai būdingiausia. Tačiau nevengiama ir visų pirštų akordų bei klaviatūros “maigymo” įvairiomis delnų vietomis ar net alkūnėmis. Melodijų nėra, tačiau antimuzikos ar jos nebuvimo pianisto pragrojimuose niekaip nerasi. Tai tiesiog savotiškas grojimas, kurį stebėti tikrai įdomu. Žinoma ir tai, kad atkaukšėjo į sceną mediniu apavu, kurį filmuose matom avint geišas, o skambino basas, spaudydamas pedalus, irgi buvo atrakcija.

Jam duetą sudaręs tenorinis saksafonininkas ir psichologas pagal tiesioginį darbą Naoji Kondo nors daug solavo, duete liko sakyčiau šešėlyje. Pagirtina, jog jo improvizavimas visai netrukdė pianistui. O grojo laisvai, manant, jog jeigu reiktų pakartoti, negalėtų – pūstų jau kitaip. Nesistengė forsuoti savo “nešvarių”, būdingų besimokantiems naujokamas išgaunamų garsų, tembrų.

Užtat apie daugiau kaip tris dešimtmečius eksperimentiškai dainuojančią vokalistę Tenko teigiamai tegalima pasakyti, kad jos muzikavimas jau buvo pirmoje Dariaus Užkuraičio apie 1988 metus įsigytoje džiazo plokštelėje. Tai ką` ji darė Vilniuje, muzika nepavadinsi – gaivalingi rėkavimai, dūsavimai, stenėjimai ir dar kas norit, išskyrus gal raugėjimą ar čiaudėjimą. Pasakymas “be ryšio” – pats tiksliausias tokio kvailiojimo apibūdinimas. Skambėjo po salės skliautais gana garsūs plojimai. Bet plojusieji turėtų pripažinti, kad buvo sąvokos snobizmas įvardytojai.

Jos porininkas, irgi Niujorko underground dalyvis, sakykim, gitaristas Uchihasi Kazuhisa atsieit, jai akompanavo. Bet tas susidėjo iš sintezatorinių ilgų tęstinių garsų, kurie nebuvo gitariniai, o būtent tos elektronikos. Taip pat ir greitų akordų daužant per tą savo elektroniką. Tikrai nesuvoksi, ar jis iš viso moka groti gitara…

Įdomiau buvo tik, kai demonstravo reto instrumento daksofono galimybes. Tai garsų leidimo elektrifikuotas mechanizmas, kurį visaip liečiant, išgaunamas įvairus garsas. Tai taip šį dueto koncertą ir įvardyčiau – garsų leidimo pasirodymas. Jokiu būdu ne muzikos atlikimas…

Spalio 17 d.
Alister Spence Trio (Australija-Kanada-Švedija)
trioVD feat. L.Mockūnas & M.Aleksa (Jungtinė Karalystė/Lietuva)

Teisingai rašoma anotacijose – jaunai atrodantis Australijos pianistas Alister Spence – iškilus muzikas. Pademonstruota įvairialypė technika. Bet ir jo partneriai, kontrabosininkas ir būgnininkas buvo šįvakar nepėsti, todėl trio pasirodymas gavosi išties cool’inis. Pradėję elektroniniu įrašu ir video vaizdu ekrane iš trio CD videomedžiagos, jie ir džiazo lyg negrojo. Ištiso pasikartojančių natų sekos sudarytas karkasas atrodė daugiau panašus į world music, o ne į džiazą. Tačiau, elektronikos atsisakyta, ir, kaip minėjau, keičiant grojimo manieras, sugrota daug šaunaus, aukšto lygio džiazo. Ir nors po šio trio išgirdome daugiau efektų, australai išliks atmintyje kaip itin skoningai kvalifikuotas ir profesionalus kolektyvas. Beje, jauną lyderio išvaizdą paminėjau ne beprasmiškai – pasirodo jis grojo Vilniaus džiazuose dar 1990 metais! Pasirodo, gera muzika padeda neblėsti jaunystei…

Po australų britų TrioVD su mūsiškiais Liudu Mockūnu bei būgninku Marijumi Aleksa paliko kiek dviprasmišką įspūdį. Visų pirma, kvinteto sudėtis atrodė kiek dirbtinoka – dvi pilnos mušamųjų sekcijos, du saksofonininkai, iš kurių britas grojo altu, o Liudas – visais įmanomais (o pradėjo netgi klarnetu, pabaigoje dar ir tautinę dūdelę dėl efekto pūtinėjo) ir elektrine gitara grojęs skustagalvis anglas, daugiausia naudojęs ritmgitaros, kartais žemomis natomis atlikęs ir boso funkcijas. Ir čia įžiūrėjau antrą dviprasmybės pusę – kai tik britai užgrodavo savają trio sudėtimi, tapdavo ypač žavu ir uždegdavo emocijas. Kada Liudas įnešdavo savo superfree jazz įtaką, grojimas išskysdavo – daug efektingumo, mažiau racijos. O štai vieni britai demonstravo tokį britishrock stiliaus įtaką savo laisvame džiazavime, kad buvo tikras džiaugsmas. Nors kukliai scenoje besielgiančiam 23 metų Marijui priešingybė buvo netveriantis savyje ir net jauniau(!!!) atrodantis kolega britas, jo entuziastingas būgnų mušimas, naudojant tiek rock, tiek jazz stilius, stipriai įkvėpė publiką. O dar jo draugelių humoro jausmas!

Laimė, baigiamuosiuose gabaluose jau šauniai derėjo ir L.Mockūno būdingas jam improvizavimas. Tai koncertas ir baigėsi didžiulėje atlikėjų ir publikos entuziastingoje vienovėje… Šaunus vakaras!

Spalio 18 d.
V.Labutis-E.Kanevičius-A.Gotesman (Lietuva)
Grencso Realtime Collective (Vengrija)

Taip jau gavosi, kad gerai pažįstanmų V.Labučio – E.Kanevičiaus – A.Gotesmano trio teko pamatyti tik kelias nminutes. Manau, publika liko patenkinta. Vytautui pakeitus įprastinį jam altą į baritoną, Eugenijui – kontrabosą į bass gitarą, o Arkadijui pasikabinus neregėtą metalo tekintojo “išdirbtą” būgnų lėkštės girliandą, publiką gavo dozę šaunaus energingo džiazavimo.

Nepasakysi to (apie energiją) festivalį baigusios vengrų grupės „Grensco Realtime Collective“ su olandu tromboninku ir triubočiumi Hans van Vliet, kaip supratau ryškiai pasireiškusį išvakarėse naujai įkurtame Vilniaus jazz klube Piano.lt apartamentuose Kėdainių gatvėje, atžvilgiu.

Pirmas gabalas – aiškiai neorganizuota muzika, primenantį pernykštį džiazinį cirką, kai lietuvių žvaigždės visai nesusimokę, ką groti, užiminėjo laiką, neatvykus planuotiems svečiams. Vengrai tik taip neforsavo garso, kaip tada… Antras gabalas – jau yra dermių, bet daug marazmo. Publikoje daug kas “žvengia”… Trečias, ketvirtas ilgi kūriniai – jau geriau. Atsiranda harmonija keistos sudėties kolektyve – tik foniškai grojantis būgninkas, du kontrabosai (dažnai panaudojami grojant abiejais su smičiais!), minėtas olandas bei keistais žestais ir pokalbiais su kolegomis vadovaujantis koncertui saksafoninkas-altistas. Bet ta harmonija visai neauganti “kabinimo” prasme – festivalio publika aiškiai nuobodžiauja…

Ir supratau – užsidėjęs indiško stiliaus kepurėlę, lyderis įvaręs grupę į mediatyvinės muzikos vėžes. Tai būtų gan neblogai pirmą-antrą festivalio dieną. Bet visai netiko užbaigimui. Galų gale ir aš prisijungiau prie nesulaukusių pabaigos, nes prieš darbo savaitės pradžią medituoti man nebuvo laiko…

4 komentarai apie “Vilnius Jazz 2009 dienoraštis [po fakto].

  1. Kultūriškai žiauriai perpildyta savaitė neleido apsilankyti tik Yuri Honing Wired Paradise dienos koncerte. Kukliai galėčiau nesutikti nebent su japonės vertinimu. Taip, tiek jos, tiek gitaristo stilistika yra aikivaizdžiai ne melodinė, bet tiek Uchihashi Kazuhisa gitara, tiek Tenko vokalas buvo iš tos pačios serijos ir susižaidė gan puikiai. Šiame kontekste net Juozas Milašius (kurio vien vardas mane šiek atbaido nuo koncertų) puikiai įsiliejo – savo stichijoj buvo. Tai nereiškia, kad koncerto metu plojau iš begalinio malonumo, tačiau man VJ2009 būta ir blogesnių pasirodymų – V.Labutis-E.Kanevičius-A.Gotesman yra puikus to pavyzdys. Tau pasisekė, kad nugirdai tik paskutinę kompoziją, kurioje iš tiesų nors kažkas buvo. Iki tol skambėjo midlife crisis džiazas arba kitais žodžiais, klausai ir supranti, kad va taip turi skambėti džiazas, tokio grojimo apraiškas rasi džiazo aprašymuose, bet tai buvo tiesiog teisingas grojimas, kas tokio festivalio kontekste yra tiesiog nuobodu ir neįdomu. Tai jeigu tu bėgai iš Grencso Realtime Collective galvodamas apie naują darbo savaitę, tai aš – 50% dėl puikaus V.Labutis-E.Kanevičius-A.Gotesman nuteikimo.

    Labiausiai mūsų nuomonės sutampa dėl trioVD. Pamenu anksčiau (kai pats kartais praleisdavau VJ koncertus) visi sakydavo, kad Liudas Mockūnas atsiveža cool grupes, ko dėka pasirodymai grupių prie kurių prierašas feat. Mockūnas būna geriausi festivalyje. Šį kartą su tuo tenka sutikti, bet grynai dėl fakto, o ne dėl mūsiškių grojimo. Per pirmas dvi kompozicijas, kuriose prie britų trio savo dalį turėjo ir Liudas su Marijumi, atrodė, kad klausai prikišamai madingo džiazo, bet vėliau, kai trioVD, liko vienumoje, supranti, kodėl juos vadina metų sensacija ir matai, koks savaime išbaigtas kolektyvas jie yra. Jų, kaip grupės pasirodymas yra tobulas ir labiausiai jame švyti energinga mušamųjų dalis – tokia ritmika yra ir kažkas nauja ir pakankamai įspūdinga džiazo koncertuose.

    Beje, konkurso VJ Young Power metu, kaip svečiai, pasirodę pernai negalėję sudalyvauti InSearch suteikia šiokių tokių vilčių. Aišku, matai, kad kolektyvo techninės (daiktų prasme) galimybės kol kas lenkia kitas, bet būčiau linkęs jiems prognozuoti šviesią ateitį. Galbūt net ne grynai jazz, bet pop-jazz-rock-ambient ribose.

  2. Neraik Milašiaus bijoti:) Manau jis kaip Zornas gali ir visišką antimuziką daryt ir lyriškai pagroti (reikėjo be baimės jo CD prigrėbti, kurį asmeniškai jau daug seniau suku). Kalta vilnius jazz aplinka:)) Penktadieni laukia dar vienas pasimatymas su juo Kaune.

    Šį kart Mockūnas tikrai kaip už borto pasirodė, kiek teko nugirsti. Gal laikas būtų, kad mockūno grupę pradėtų pildyti kiti muzikantai:/

    TrioVD – pasaka! O kad ne kas kitas, o Anusauskas po jų pasirodymo seilę varvins ir dėkos nebūčiau pagalvojęs:))

  3. Kai nesu didelis JM fanas ir apie jo muziką sprendžiu iš to, ką teko girdėti gyvai, tai tas „reikėjo be baimės jo CD prigriebti“ skamba juokingai ir neįtikinančiai :) O ir šiaip, džiazo reikia klausyti gyvai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.