Vilnius JAZZ 2010 flashback: Sizhukong.

Sizhukong

Džiazo festivalis nėra pati politiškiausia vieta, tad penktadienį taip ir nepaaiškėjo, kuri Kinija yra tikroji. Mūsų dėmesiui pristatytas Taivano kolektyvas, ir vien šis faktas jau buvo labai įdomus bei vertas atėjimo į koncertą. Rusų dramos teatro salė – daug pilnesnė ir daug aktyviau nusiteikusi, nei ketvirtadienį. Jau du pliusai koncertui nė neprasidėjus.

„Sizhukong“ – gana gausus, bet kuklus koletyvas. Subūrė jį pianistė Yuwen Peng, kurią galbūt dėl nepatogios savo sėdėjimo vietos (nors tai buvo pretenzinga antroji eilė) mačiau mažiausiai. Akys, o ir ausys, niekaip nepaleido dviejų tradiciniais sau, o mane visiškai pribloškusiais instrumentais apsiginklavusių muzikančių, kurioms visai neblogą kompaniją sudarė medinių fleitų asas. Būgnininkas atrodė ir elgėsi bene labiausiai „vakarietiškai“, nors vienintelis europietis sekstete buvo bosistas.

Kombinacija! Tikrai taip. Nežinau, ar labai įdomiai bei patraukliai man skambėtų džiazu paverstos lietuvių raudos, bet taivanietiška liaudies (tikiuosi) muzika, kiek pašaržuota mušamaisiais, klavišais ir bosu, dvejoti neleido nė akimirkai. Taip ir tik taip – nuotaika, nors lėtoka, vien tik teigiama. Kažkokia animaciškai teigiama. Liaudies dainos (labai populiarios, kaip minėjo „Sizhukong“ įkūrėja) žydėjo, autorinės kompozicijos dvelkė ta pačia senove, kuri mums dažnai pažįstama tik iš kino filmų. Išties koncertas priminė rytiečių filmo garso takelį, bet greičiausiai todėl, kad „šiaip“ tokios muzikos tikrai nesu klausiusi.

Jei ketvirtadienio pasirodymai prailgo iki begalybės, „Sizhukong“ geros nuotaikos srauto dar gerokai pritrūko. Visais oranžinės atspalviais apsitaisęs kolektyvas, žinoma, ne be vedėjos (o, Simona) paskatinimo, grįžo dukart, bet kas man atsakys, ar atvažiuos jie į Lietuvą dar kada nors? Jau dabar laukiu kitų metų azijietiškosios „Vilnius Jazz“ dalies.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=CUchnJ1D-AI

# # #

Kai trečiadienį į pirmąjį šių metų „Vilnius Jazz“ koncertą nespėjau, per daug nenuliūdau. Juk prieš akis – dar visas labai ilgas džiazo savaitgalis. Bet vakar dar nesibaigus programai išeidama iš Rusų dramos teatro pamaniau, kad geriau jau būčiau užtrukusi šįkart, o ne vakarą prieš tai. Na, bent jau taip jaučiausi perskaičiusi Pauliaus recenziją apie pianisto Gyorgy Szabados pasirodymą.

Tarptautiniai džiazo projektai dažnai džiugina ir stebina savo margumu, derančia įvairių kultūrų bei mokyklų samplaika ir taip toliau. Visgi pirmasis ketvirtadienio pasirodymas – Samuel Blaser Quartet koncertas – man nepasirodė labai jau subalansuotas. Neneigsiu, kad visi kvarteto nariai – profesionalai, bet, matyt, plačiau savo talentą atskleisti geba kitur. Grupės iniciatorius Samuel Blaser, trombonininkas atrodė vienišas ir net kiek pasimetęs be saksofono ir trimito kompanijos, gitaristas Marc Ducret perspaudė su efektų ir triukų demonstravimu – šių būtų pakakę keliskart mažiau. Dešimt balų – būgnininkui Gerald Cleaver. Stoiškas, susikaupęs ir niekada neklystantis. Man, kaip dažniau diskotekas, nei koncertų sales lankančiai, jis savo esybe įnirtingai priminė Detroito techno scenos didžėjų. Vėliau supratau, kad taikiau visai šiltai – jis tikrai iš Detroito, mašinų miesto. Kontrabosas? Jis buvo. Tiek.

Kūriniai per nepilną valandą nuskambėjo tik trys, ir tai buvo pliusas. Biso, kuriam iškviesti tradiciškai ragino koncerto vedėjas Darius Užkuraitis, jau ir nebereikėjo. Tai nebuvo tikras, nuoširdus ir gyvas bisas. Kaip ir koncertas, kuris panešėjo į jam session, bet nebuvo ir tai.

Po pertraukos supratau, kad pirmoji dalis visgi nebuvo tokia ir bloga. Scenoje pasirodė kanadiečiai „DarkBlueWorld“. Programoje parašyta, kad feat. Tony Wilson, visgi didesnis dėmesys čia – vokalistei Elisabeth Fischer, gana neskoningai pajuokavusiai apie tai, kaip nekenčia Lenkijos ir džiaugiasi po koncertų pas kaimynus atsidūrusi Lietuvoje. Nepaisant to, man užteko keturių kūrinių.

Kažkas tarp „Road Band“ ir kabareto. Per daug stygų. Estetikos nejutau nei aranžuotėje, nei vokišku akcentu ispanišką dainą traukusios, vėliau prie anglų kalbos perėjusios vokalistės balse. Pretenzijų į noir, tiesa, buvo, bet nepakankamai, kad įtemptų ir išlaikytų toje gelmėje.

Ar tokią muziką tikiuosi išgirsti „Vilnius Jazz“? Ne. Žinoma, tai, kad festivalis stebina – gerai, net puiku, juk 23 metus negali vežti to paties. Bet tas „kai kas naujo“… Tikiuosi, siurprizų bus ir kitokių.

9 komentarai apie “Vilnius JAZZ 2010 flashback: Sizhukong.

  1. Taip, šiek tiek apmaudu, kad Gyorgy Szabados nei buvo galimybės pamatyti didesniam kiekiui žmonių (Piano.lt salė toli gražu ne guminė) nei bus proga pakartoti gyvai. Džiugu tik tiek, jog buvo darytas koncerto audio įrašas, jis taip pat filmuotas Lietuvos televizijos, tad nors tai ir ne tas pats, kas gyvas reikalas, akį ar ausį ilgainiui užmest bus galima. Prisipažinsiu pirmas dešimt minučių ieškojau vengro muzikos kodo, bet panašu, jog to nereikėjo daryti. Pradžioje padaręs poros minučių apšilimą specialiai fotografams (kad jie koncerto, kuris įrašomas, metu nespragsėtų) Szabados kurį laiką tarytum mistinio trilerio režisierius įvedinėjo į vis sudėtingėjantį pasakojimą, kurį vėliau didžiąją koncerto dalį išrišinėjo. O tai yra ta dalis, kai šiek tiek atsipalaiduoja žandikaulis ir imi nejučia šypsotis. Matai bėgiojimus nuo melodijinių intarpų iki brutualaus elgesio su klavišais ir supranti, kad ten nėra vietos nei nesusigrojimui, nei kitiems muzikantams – užpila visuma. Kaip ten bebūtų, kaip ir daug kas festivalyje – tai jau buvo.

    Samuel Blaser Quartet pataikiau tik ant biso iš kurio supratau, kad daug praradęs nebūsiu. Matyt reikia sutikti su Kotryna, kad visi jie profesionalai, tačiau pasirodė, kad jie sava energija dalinasi tarpusavyje, tarytum kažko ieškotų, o ne su klausytoju, kas turėtų būti, jeigu jau būtų atradę ne kiekvienas savo, bet bendrą kolektyvo stiprybę.

    O su DarkBlueWorld feat. Tony Wilson išvis paradoksas. Bent penktadalis klausytojų jų pasirodymo metu iššliaužė iš salės, bet nemažai daliai tų, kurie pasiliko, panašu, jog patiko. Kai kas net nuoširdžiai juos iškvietė porai bisų. Ir, atmetus tai, kad džiazo ten tikrai buvo mažoka, o žolės užtraukus dainuojanti namų šeimininkė savo elgesiu bei kalbomis smarkiai sušiko reikalą, užsimerkus buvo galima išgirsti gerų momentų. Kotrynai jau minėjau, kad „at best“ man jie priminė kažką iš audiofilinio Dave’s True Story darbo „Sex Without Bodies“, bet čia galiojo tik jų lengvesniai daliai. Paskui vis tik buvo gan energingas, bet jau tikrai roko koncertas be didesnių galimybių padžiazuoti, kad ir vokalu. Tony Wilson panašu, jog yra tikrai puikus gitaristas, tačiau išskyrus kelis momentus, kai leido sau patriukšmauti, jis tiesiog dubliavo kitą gitaristą, kuris ne tiek demonstravo miklius pirštus, kiek pjaustė akordais.

    O vat šiandien yra daug vilčių išgirst kai ką unikalaus per Taiwaniečių Sizhukong pasirodymą. Būtent unikalaus ir įdomaus.

  2. Kaip tik girdėjau to čia visiškai sudirbto kanadiečių DARKBLUEWORLD bisus. Jeigu rašoma, kad Tony Wilson neblogas gitaristas, tai dar reiktų pripliusuoti ir išties kvalifikuotai rokiniu stiliumi ir visai ne primityviai smūgiuojantį į būgnus drummerį. Jau turime, šį tą, ar ne?

    Gelbėdamas VILNIAUS JAZZ reputaciją, nes šį bandą Paulius prilygino Road band lygiui, tiesiog užduosiu klausimą – negi jau tokia banali VILNIAUS JAZZ publika, jog su tokia euforija, užsidegimu reikalavo tų abiejų bisų ir niekaip nenorėjo paleisti grupės?

    Kaip bebūtų, melancholikaqms šveicarams, uždariusiems koncertus Rusdramyje, BRINK MAN SHIP, kurie neabejotinai turėjo Pauliui labiau patikti, tokio publikos entuziazmo tikrai nesukėlė. Bet jie, žinoma, geri. Keista pasirodė tik elektroninių garsų skambėjimo paletė – rodėsi, kad suka subraižytą vinilą, o ne mackintoshus „leidžia“…

    Smagūs tie jazz festivaliai….

  3. kertuk, manau, kad tikroji Vilnius Jazz publika tuo metu jau buvo išėjusi iš salės. tokio masinio salės palikimo man jau senokai per VJ neteko matyti. iš tų kas liko (kas ten liko? :D), buvo euforija. iki road band juos ne aš, bet Kotryna nuleido, aš gi nebent jai viena ranka pritariu – buvo pasirodymų šiame VJ, kurie man iš esmės mažiau patiko (mačiau visus, išskyrus young power konkursą), bet Dark Blue World tiek profesionalumu, tiek požiūriu, tiek daugeliu kitų dalykų man taip ir liko festivalio dugne. Sakau, man buvo ir nuobodesnių pasirodymų (šis tokiu nepasirodė), bet vis tiek ne VJ lygis.

  4. džiazo festivaliai smagūs.
    kadangi, kaip Paulius pastebėjo, apie koncertą rašiau aš, tai patikslinsiu, kad publikos banalumu niekur nekaltinau. neskaitykit tarp eilučių. man nepatiko. galbūt ir tik man. paulius įdavė akreditaciją su prašymu mainais parašyti apžvalgą. negi meluosiu?

  5. Viskas, manau teisinga. Kadangi regėjau tik tuos abu bisinius gabalus, manau, jog grupė prastai startavo. Logiška, kad apėmė nusivylimo nuotaikos, o kai aš atvykau, nusivylimą tarp žiūrovų buvo išskklaidę. Žinoma, džazo, kokį propaguoja Vilnius jazz jie visai negroja. Vien dėl to galėjo kilti kai kuriems stiliaus puoselėtojams nepasitenkinimas. Ir jų nenorėjo paleist…
    Su šveicarais, manau, be reikalo po pirmo biso žiūrovai kapituliavo – jie atrodė patenkinti festivaliu ir dar neaišku, ar nebūtų pagrąjinę…

  6. Ta mergaitė vedančioji kažkaip leisdavo sau dažnu atveju prabilti tokiu tonu, kad momentaliai atrodydavo, kad laikas skirstytis. Tik po Sylvain Kassap Trio (kurių biso bent jau aš nelabai ir laukiau) su ja buvo šiek tiek susidorota – kad ir kaip ji entuziastingai užrišinėjo koncertą, keli žmonės publikoje taip paplojo ir šūktelėjo, kad jai vis tik nepavyko pratęsti kalbos apie vakaro koncertus. O štai Filipe Raposo išvis nelabai reikėjo prašyt, kad būtų paragintas pagroti dar šiek tiek. Kažkaip jaučiu, kad jis tai tikrai čia dar kada mielai užsuks, jeigu tik bus pakviestas. Gal per 25tą Vilnius Jazz?

  7. Pastebėjau patikslinimą dėl gruodžio 16 koncerto dalyvių sudėties:

    Remigijus Kažukauskas (fleita),

    Simonas Šipavičius (sax),

    Rūta Dirsytė (gitara),

    Eugenijus Kanevičius (kontrabosas),

    Rasa Vaštakaitė (mušamieji)…

    Programa: Mainstream jazz

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.