Nesiimsiu postringauti, jog kiekvienam būtina perskaityti „Į švyturį“, nes tai tikrai ne kiekvienam. Greičiau skirsiu šį raginimą net ne knygų mylėtojui, o dailininkui, gal net marinistui, mėgstančiam tapyti Škotijos krantus, salą su žmonėmis, pakrantę ir švyturį, lyg kelrodį valtelėms, keltams, laivams ir žmonėms, mistišką šviesos skleidėją, nutiesiantį taką, kuriuo turėtume kulniuoti atslinkus sutemai. Banalus ir pabodęs paveikslas, iš pirmo žvilgsnio net tuščias, beprasmis, neužlaikantis žvilgsnio ilgiau kaip akimirkai, bet jei prie jo prieitų autorė Woolf, ji neskubriai imtų pasakoti, kad vienas — viena — iš tų vos įžiūrimų žmonių yra moteris su žvaigždėmis akyse ir šydais plaukuose, su ciklamenais ir žibuoklėmis. Jai mažiausiai penkiasdešimt, ji turi aštuonis vaikus. Visai kaip iškarpa, nuotrauka iš pačios Virginijos tėvų, auginusių septynis vaikus, biografijos, iš vaikystės, iš gyvenimo, iš romano „Į švyturį“, kuris taip pat yra ne kas kita, kaip trijų dalių moderni, originali, klasiko rankos nutapyta drobė.

Joje kažkas vyksta: pirmoji drobė vaizduoja į salą vasaroti atvykusią šeimyną, trokštančią nuplaukti iki švyturio (jei rytoj bus geras oras), kartu bevasarojančius draugus, kolegas, didžiulį stalą, prie kurio greit visi susės pietų, bet iki tol nei vienas nedykaduoniauja: tapo, dūksta, skaito, myli, vaikšto susikabinę ar tiesiog šnekučiuojasi; antroji dalis daug niūresnė, iš vidaus rodo kiūžtantį, apleistą, pamirštą, šiuo metu nereikalingą, nes už lango Pirmasis Pasaulinis karas, pelėsiais apsidėjusį, dulkėse ir netvarkoje paskendusį vasarnamį, sukniubusį, bet dar menantį senus, kitokius laikus, kurių nuotrupos dar visiškai neišsisklaidė pro graužikų išėstas skyles; o paskutinioji triptiko dalis labiausiai atitinka visumos pavadinimą — į švyturį skrodžia laivelis, jame kelios žmonių figūros, kažkas likę ir krante prie molberto, žmogystų čia daug mažiau nei pirmajame paveiksle, ir šios tokios pakumpusios, pavargusios, subrendusios, tikinčios, kad laivelis tikslą pasieks. Tiki tuo ir paveikslu besigėrintysis, ar, jeigu jums patogiau, tekstinio vaizdo šifruotojas, skaitytojas, užliūliuotas, įtrauktas, įsiurbtas, užvaldytas paveikslo gilumos, kurioje, toliau Woolf pasakoja, slypi daugybė povandeninių srovių — santykių, peripetijų, jausmų, minčių, nevienalyčių, nestatiškų, nuolat besimainančių, augančių ir bliūkštančių, bręstančių, nokstančių ir nykstančių preparuotos žmogiškosios sielos dalelių. Tik Virginia Woolf su subtiliu moteriškumu, neįtikėtinu psichologiniu įžvalgumu ir jau pažįstama sąmonės srauto technika geba tai perteikti taip, kaip niekas kitas.

Apie tokias knygas kaip „Į švyturį“, tokį tekstą, gylį ir plotį sudėtinga papasakoti. Reikia skaityti, siurbti, žavėtis raidžių kombinacijų spinduliuojama energija. Parašytas daugiau nei prieš aštuoniasdešimt metų romanas gali būti pamirštas ir paliktas praeičiai, bet šis ne tik pragyveno savo kartą, aprašomus karalienės Viktorijos laikus, — šis švyturys, nesutrūkinėjusiais pamatais, tebestūkso literatūrinio kalnyno viršūnėje, vis dar paklydėles sielas kreipia keliu, kuriame nereikia bijoti laužyti standartų, ieškoti savitumo, kapstytis taip giliai, kad skaitytojui susisuktų galva ne nuo siužetinės painiavos, o nuo rašytojo įžvalgų profesionalumo, jų pateikimo poetiškumo bei literatūrinio modernumo. Tai patinka ne kiekvienam. Matyt, todėl, o gal, kad romane taip pat vyksta tapymo procesas, užvertus „Į švyturį“, net nebūtinai paskutinįjį puslapį, lieka įspūdis lyg būtum nusukęs akis nuo paveikslo. Ne, ne nuo tokio, pro kurį galerijoje prabėgom užmeti akį, o nuo tokio, kuris verčia neskubriai prisiartinti ir stovėti, prisėsti priešais, keisti rakursus, pozas, nuo visumos pereiti prie atspalvių ir konkrečių potėpių, akimirkomis sulaikyti žvilgsnį viename taške, po to vėl čiuopti dažų sluoksnio geometriją, tokio, kuriuo mėgaujiesi, gėriesi, nori turėti sau, nori jame būti, nes, rodos, jog kažkada jau jame buvai, gi tiek daug ten pažįstamo, artimo, suprantamo.

Pabodo tokios tirados? Nori sužinoti, kas konkrečiai tame paveiksle? Dalelę išvardysiu: vyrai, sakantys moterims „Moterys nemoka tapyti, moterys nemoka rašyti…“; moters žvilgsnis į gyvenimą, kuriame kažkas tikra, kažkas asmeniška, kuo ji nesidalina nei su vaikais, nei su vyru; tėvai – tėvas, kuris labai didžiuosiąs, jei sūnus gausiąs stipendiją, ir motina, kuri tiek pat didžiuosis juo, jeigu ir negaus; gyvenimo ir lūkesčių trapumas; visų žmonių santykiai, kuriuose ji niekada jo nepažins, jis niekada jos nepažins; laiko, karo ir mirties atnešti pokyčiai viduje ir lauke; kokia gyvenimo prasmė — paprastas klausimas, slenkant metams žmogų vis labiau apninkantis; kiti klausimai: kas mes esame, ką jaučiame (netgi intymumo akimirką) ir švyturys, į kurį nuplauks, jei rytoj bus geras oras. Ir pirmą kartą (!?) gero vertėjo vardas, pavardė — vertė Laimantas Jonušys — ant lietuviškojo leidimo viršelio, kuriame, deja, švyturio neradau, bet turinys be priekaištų.

ps. Knygos išleidimo proga norisi pasidalinti puikiu, Viginia’os Woolf palikimui skirtu, blogu bloggingwoolf.wordpress.com, kuriame galima rasti ne tik naujų ir senų tekstų, bet ir įdomių nuorodų, pavyzdžiui, į puslapį, kuriame išdėstyti 59 dalykai apie Virginia Woolf, kurių jūs greičiausiai dar nežinojot arba, kad paskutinieji iš europiečių su Woolf tekstu savo kalba susipažino lietuviai – tai buvo „Ponia Delovėj„.

—–

Informacija apie knygą: To the Lighthouse, romanas; iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – Vilnius : Vaga, 2011. – 208 p. – ISBN 978-5-415-02210-6