Visi savi 2 @ S.Vainiūno namų svetainė, 2009-04-03

Niekaip neprisėdu aprašyti. Na, bent kronikai. Net nežinau kodėl, gal dėl to – kad daug įspūdžių? Ir tuos įspūdžius reiktų sudalinti – į „iš vidaus” ir „iš išorės”, nes mačiau šiek tiek ir kitas puses. Bet gal pradėkime visgi nuo penktadienio vakaro, beveik „iš išorės”.

mpu_2867

Trečiadienio vakarą – jau 60 rezervacijų. Ženklas geras! Tai štai, truputį vėluojama. Dėl to, kad toje pačioje patalpoje prieš tai buvo kitas koncertas ir koncertuotojai susirinko drapanas likus visai nedaug laiko iki „Visų savų”. Savanoriai nerimsta – „renkasi žmonės, ką daryti, ar jau leisti, kur sąrašas”? Martynas, šokdamas aplink pultą su mygtukais ir bandydamas checkinti grojikus, keikiasi ir barasi, o dar išryškėja pyragų trūkumas, o dar nėra sąrašo, o dar Justina išrauna laidą iš gitaros neįspėjusi… Aš žvilgčioju į laikrodį ir matau, kad jau reikia traukti atvežti vakaro žvaiždės Andriaus Kulikausko. Praveriu S. Vainiūno namų duris ir išsižioju: tandrynkšt, eilė! Ir ne tai, kad laiptinėje eiltė, o eilė žemyn per visus laiptus… Skubu žemyn, sveikinuosi su draugais ar pažįstamais, eilė tęsiai žemyn per tuos du aukštus ir dar… Už durų. Bitute pilkoji, mes čia ką, mauzoliejų atidarėme? Eilės gale stovintys pažįstami jau atsargiai teiraujasi – ar verta laukti? Užtikrinu, kad verta, šoku į mašiną. Pakeliui dar du kitų skambučiai – ar verta laukti? Verta, velniai rautų, verta, tai bent, anšlagas!

Sugrįžus žandikaulis vis dar negauna galimybės grįžti į savo vietą. S. Vainiūno namai ne tai, kad pilni – jie pilnutėliai! Žmonės sėdi visur, kur tik galima sėdėti – svetainėje, virtuvėje, koridoriuje. Ant kėdžių ir ant žemės. Kai kurie, deja, net nematydami atlikėjo… Pravairuojame su Maestro į „atlikėjų kambarėlį”, matosi, kad ir jis švelniai nustębęs. Paklausiu vienos iš savanorių – „kiek žmonių!”. „130”. Jetaus, neįtikėtina… Tuo metu groja Justina Mileškaitė. Jos dainos mąslios, bando jungti folklorą ir dainuojamąją poeziją, ir dainuoja tokiu „pusiau laisvu” balsu. Man labiausiai įsiminė „Odisėja” – „aš būsiu teisėja skriaudikams savo giminės” (jeigu teisingai pamenu tekstą).

Antras grojęs Šarūnas Černiauskas prisipažįsta – „dar niekada nesijaučiau toks artimas publikai…” – ir kaip nesijausi, kai publika, galima sakyti, beveik prie kojų. Šarūnas mane apgavo – tikėjausi, kad jis pokštaus, o jis staiga ima ir pasuka link lyrikos. Bet čia man labai nuskyla – kadangi vietomis tūnau atlikėjų kambaryje, girdžiu ir Šarūną, svetainėje dainuojantį „Meldžiamoji”, ir Ievą Narkutę, atsistojusią prie lango kambaryje ir jam patyliukais backinančią. Labai mielas įspūdis. Šarūną dainuoti apie Pilies gatvę priverčia du kartus – plojimais.

mpu_2966

Prie rojalio sėda Ieva Narkutė (Jieva). Jieva yra iš tų ypatingų, kai nedidukė, tarsi kiek išsigandusiom akimis žvelgianti mergaitė, priėjusi prie mikrofono priverčia tave krūptelėti ir užsimiršti. Nes staiga išsiveržia vidinė jėga (nors… ashtroka, argi galima taip sakyti „ir užstaugs Narkutė man į ausį” ;), jautrumas, jausmingumas, ir subtilus, gaivus erotiškumas. Ir nors Ieva nesudainavo nei vieno savo „hito” (bloga, bloga Jieva! – kur „Lietus sekmadienį”, a? ;), nekeista, kad po tokio atlikimo ją vos galima buvo prišaukti bisui – žmogus labai aiškiai atidavė save, nesitausojo ir po pasirodymo net virpėjo, ypač kai ryžosi užbaigti nauja daina. Štai tokios tos kūrybingos sielos. O dar ir sąlygos grojimui ne pačios pačiausios – oro trūksta, šilumos smūgis gręsia, rodos, net S. Vainiūno namų sienos plyšta nuo emocinės įtampos.

Andrius Kulikauskas. Brač, nieko nepamenu – kokia daina pradėjo? Ir – po šimts – negalėjau matyti jo rankų (kaip esu sakęs, matyti kaip jis groja – kažkas tooookio!), bet visas pasirodymas prabėga tarsi kelios minutės (o pasirodo, grojo apie 45 min.) Ir girdėtos – „Avelė”, „Rauda”, „Aitvarai”, ir negirdėtos – viena ypač smagi apie „upelį, mergas ir dobilus augančius iš delnų”, ir, žinoma, žiaurieji „valsiukiniai” romansai, kurių metu Martynas įgarsina akordeoną F.Mercury stiliumi – t.y. nusirauna pusę mikrofono ir ištiesia prie instrumento. Bandau išprašyti „Būn tep!”, bet nepavyksta. Paskui sužinojau: „nu nusibodo man ji!”

Štai ir pabaiga. Šiek tiek iškankinta trukmės ir „vagono” sąlygų, bet iš veidų lyg ir nepriekaištaujanti publika, bando išeiti. Štai ir vėl lieka tik žmonės viską sutampyti, sudėlioti, susukti, išvežti. Ir vienintelis užmokestis jiems – tik pojūtis, kad daro kažką gero. Kitiems ir sau. Ir man garbė prie tokių žmonių šlietis bei pasišildyti nedidelio stebuklo atokaitoje.

Net jeigu tai ir buvo paskutiniai „Visi savi” (toks gyvenimas, deja), jie, man rodos, nuskambėjo aukšta nata.

Puikias sielojramu nuotraukas galite pažiūrėti čia. Nuo eilės į vidų ligi hiacinto Jievos rankose.

tekstas: Justinas Žilinskas

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “Visi savi 2 @ S.Vainiūno namų svetainė, 2009-04-03

  1. Kai sunkėja gyvenimas, žmonės krypsta į tas sritis, kuriose gali atrasti ramybę – o kultūra būtent toji sritis. Kultūra jungia – ir tokie renginiai tik tai patvirtina, nes be didelio viešinimo, iš lūpų į lūpas persiduoda tokio šilto renginio žinia, kuri sulaukia atsako „per visą laiptinę”.

    Taip ir toliau!

    Vytautas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.