„Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, rež. Daniel Kwan ir Daniel Scheinert) – pretenzingas filmas, šiemet laimėjęs net 7 Oskarus. Sako, mokslinės fantastikos komedija, o man patiko vieno iš po filmo trailer‘iu pakomentavusių mintis: šioje juostoje esama tobulos visų žanrų harmonijos. Truputį net pasimeti, kai iš kung fu tipo scenų būni staigiai nubloškiamas prie itin liūdnų egzistencinių dialogų, o tada įmetamas į restorano virtuvę, kurioje šefą lyg koks šėtonas ar piktasis genijus yra apsėdęs… meškėnas. Bandant viską suvirškinti, apima kažkoks nepatogumo, muistymosi kino teatro salės kėdėj (ar lovoj, jei filmą žiūrite namuos) jausmas. Toks kartais ištinka avangardiniame džiazo koncerte. Nusivylimas, labai greitai sušokantis į nuostabą: va šito tai nesitikėjai. Taip ir lieki nesupratęs, patiko tau ar ne.

Jei filmą žiūrėsit tądien būdami nelabai stabilios psichinės būklės (pavargę ar kažkas rimčiau), tai gali būti, kad ir jums panašiai viskas klostysis: chaosą galvelėje dar labiau sustiprins chaosas šiame filme, kuriame, tiesą sakant, man visą laiką trūko… laiko. Norėjosi bent minutei sustabdyti, pamėginti suprasti, atpainioti visas tas multivisatas, po kurias blaškėsi juostos herojė, nuo savo gyvenimo – vyro, dukros ir skalbyklos verslo – pavargusi emigrantė iš Kinijos – Evelina (vaid. Michelle Yeoh). Žodžiu, kažkoks speed‘as: viskas verčiasi, pinasi, veliasi ir susivelia į kaltūnus tokiu neįmanomu greičiu, kokiu, iš tiesų, verda žmogaus gyvenimas. Alternatyviems gyvenimo pasirinkimams nuolat per maža laiko: dabar, šiame gyvenime, esi tuo, kuo esi, ir taškas. „Tu turi tiek daug tikslų, kurių niekada neįgyvendinai, svajonių, kurios niekada neišsipildė. Tu gyveni savo baisiausią gyvenimą iš visų galimų.“ Tokiais žodžiais Veimondas (vaid. Ke Huy Quan), Evelinos vyras, bando paaiškinti, kodėl būtent šiame gyvenime jai skirta išgelbėti pasaulį nuo didžio blogio – Jobu Tupaki, kuri kitame gyvenime šiaip tai yra visai miela, tačiau depresija serganti Evelinos paauglė duktė Džoja (vaid. Stephanie Hsu). Na, bet aname gyvenime būtent Džoja-Jobu Tupaki sukuria baisųjį „Beigelį“ – kažką panašaus į juodąją skylę…

Žodžiu, kiekviena Evelinos nesėkmė šiame gyvenime tampa alternatyvaus gyvenimo galimybe kitoje visatoje: kažkur yra visata, kurioje Evelina – kung fu meistrė, kažkur – kino žvaigždė, dar kažkur – restorano šefė, ir t. t., ir pan. Pasimalusi keliose visatose, Evelina išrėžia Veimondui: „Mačiau savo gyvenimą be tavęs. Norėčiau, kad būtum galėjęs jį pamatyt ir tu. Tai buvo nuostabu.“ Tuo tarpu visatoje, kurioje Evelina – kino žvaigždė, Veimondas, nors įskaudintas, neabejoja: „Kitame gyvenime aš tikrai būčiau buvęs laimingas su tavim tiesiog tvarkydamas skalbinius ir mokėdamas mokesčius…“ Ką aš galiu pasakyti: jei ne tie meškėnai arba idiotiška visata, kurioje žmonėms vietoj pirštų išsivysčiusios dešrelės, o Evelina mezga romaną su mokesčių inspektore, tai viskas pakvimpa gana sunkia nihilizmo forma. Mat kiti Evelinos gyvenimai savaip tragiški. Turbūt liūdniausias yra tas, kuriame sąlygos vystytis gyvybei buvo netinkamos, todėl būtent toje visatoje Evelina ir Džoja tėra akmenys, ir, anot Džojos, visa žmonija – „maža ir kvaila“…

„Viskas iškart ir visur“ man buvo filmas-mozaika. Tiek žanro, tiek turinio prasme visko taip gausiai, kad tiesiog varva per kraštus. Jeigu reikėtų iliustracijos, tai prieš akis iškyla tirpstantys, per gražų auksinį vaflį bėgantys juodos spalvos ledai: egzistencinis lygmuo (be)prasmybė, visos žmonijos menkumas) persidengia su subjektyvaus žmogiško kasdienio gyvenimo patyrimais (santykiai poroje, tėvų ir vaikų santykiai, psichinė sveikata, LGBT temos). Filmui esmingas hardcore‘ines temas ir problemas turbūt sušvelnina dominuojantis absurdo-komedijos žanras. Ar šią kino juostą rekomenduoju? Jei filmas sukelia tiek daug jausmų, pažiūrėti gal ir verta.