– Nesėdėk paniuręs, – sakydavo ji,- žvelk į arlekinus!

– Kokius arlekinus? Kur jie?

– O, visur. Aplink tave. Medžiai,- tai arlekinai, žodžiai irgi arlekinai. Ir situacijos, ir uždaviniai. Sudėk į krūvą du daiktus – pokštus, vaizdus – ir gausi tris arlekinus. Nagi! Žaisk! Išgalvok pasaulį! Kurk tikrovę! (15 psl.)

Sąmoningai praleidžiu knygos nugarėlėje prilipusius svarstymus, jog šis Vladimiro Nabokovo romanas „Žvelk į arlekinus!“ priartėja prie autobiografinio pasakojimo. Paliksiu šias idėjas nuošalėje – rimtesni ir geriau pasikaustę kritikai su malonumu narplioja ir išnarplioja pagrindinio knygos veikėjo ir pasakotojo Vadimo Vadimovičiaus ir Nabokovo gyvenimų panašumus. Nors ir įdomu, kiek Vadimas yra Vladimiras, ar kiek Vladimiras – Vadimas, aš savanoriškai lendu į vingraus fikcinio naratyvo pinkles ir į „realųjį“ Nabokovą nesidairau. Mane, dar tik trečia knyga besijaukinančią Nabokovo prozą, džiugina du dalykai – tiek autoriaus gebėjimas sumegzti ornamentišką pasakojimą, bei vertėjos Rasos Drazdauskienės išlaviruotas vertimas.

Kad ir kaip bepažiūrėsi, Nabokovas šį kartą rašo „amžina“ tema – apie kūrybą ir moteris. Ir tai jis daro rašytojo Vadimo Vadimovičiaus lūpomis: kreipdamasis į neįvardintąją „tu“ – paskutinę mylimąją, ciniškas personažas pasakoja savo gyvenimo istoriją. Vadimo gyvenimo žemėlapyje pažymimos visos rašytojo mylimosios (tiek legalios, tiek ir ne) – lėkštokos, žioplokos sekretorės, jaunos, banalios kekšytės, ir moterys, bergždžiai mėginusios suvokti jo kūrybą bei galiausiai toji vienintelė, kuri suvokė. Be abejo, Vadimo antroji aistra – kūryba – nelieka istorijos pakraštyje. Rašymo proceso detalės teisėtai užima nemažą pasakojimo dalį. Likusioji žemėlapio dalis užpildoma ne mažiau ironiškai komentuojamais Vadimo kasdieninio gyvenimo epizodais – skaitytojai bergždžiai lekia po Vadimo kelionių, klajonių ir klejonių labirintus. O viso žemėlapio centre pūpso Vadimo kaskart naujai mylimajai su komišku rimtumu išpažįstama rašytojo „negalia“ – negebėjimas vaizduotėje apsisukti. Aistros, negalios, kūrybos ir kasdieninio gyvenimo susidūrimas margina Vadimo gyvenimo žemėlapį įvairiomis spalvomis – visai kaip arlekino kostiumo.

Kaip patyręs meilužis vikriai vedžioja pirštus mylimos moters kūno linkiais, taip ir Nabokovas – užtikrintai, įžūliai ir provokuodamas veria pasakojimą. Ir jei ne tas šaunus gebėjimas naratyve žaisti įvairiais tonais – vulgarokas scenas derinti su išdailintu, bet ne saldžiu, tonu, „Žvelk į arlekinus!“ tebūtų tik nusenusio pavydaus ir pasipūtusio rašytojo vapesiai.

—-

Informacija apie knygą: [romanas]; iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė. – Vilnius : „Baltų lankų” leidyba, 2012. – 266, [1] p. – („Baltų lankų” rinktinė proza).