VŌDŪN – Possession [2016]

Stars come to me and speak

Taip, kartais pabosta tos visos gražios, lyriškos, minkštos, pozityvios ir lengvos pop melodijos ir norisi kažkokios atsvaros, kuri padėtų išsikrauti fiziškai ir emociškai, duotų grūzo ir kuriam laikui atjungtų nuo ramumos ir blaškaties. Ir, žinoma, norisi, kad tai būtų kažkas įdomesnio, tirštesnio, nei naftalininiai Antakalnio turgelio kontingento įrašai. Vodun tokiu gali būti.

Aha, tai kiek mistifikuotas reikalas – apie tai debiutinio grupės albumo „Possession” pradžioje („Loa’s Kingdom”) informuoja pasakotojas: „This is misunderstood within our society, because we travel to our holy places and praise our Gods and Sprits. For Vodun, we descend upon our temples to emerge. A God.”

Taip jau įžangoje paaiškėja įrašo afrikietiškos vudu praktikos konceptas, kurį Londone imasi realizuoti religiniais vardais – Ogoun, Marassa ir Oya – pasivadinusi trijulė VŌDŪN. Ir tai – turėti kažkokią nekasdienę neeuropietišką legendą – yra pagirtina, nes muzikai suteikia papildomą egzotišką atspalvį. Žinoma, viskas prasidėjo nuo muzikos, ne nuo grupės prisistatymo. Tiesiog, kai tu skaitai tai, ta paslaptis išlieka ir dar ilgiau išlaiko grupei skiriamą dėmesį.

Bet eime prie garsinio turinio. Jis labai labai neblogas. Pirmi albumo takeliai į ausis sukiša pankrokišką Oya vokalą, kuris iš karto primena Skin iš Skunk Anansie falsetą ir verčia gūglinti, ar čia tikrai ne ji. Ne ji, bet tembras ir dainavimo maniera panaši. Tik Oya išspaudžia daugiau diapazonų, energijos, gyvumo ir tikrai tinka religinės bendruomenės vedlei. Likusi porelė muzikuoja ir kuria savas instrumentines maldas, kuriose elektrine gitara ir būgnais kuriamas afrikietiška psichodelika alsuojantis kietas rokas.

Stipriausias albumo gabalas – „Divinity”, tai toks juodas, nešvarus, kiek akmeninis (iš stoner) rokenrolas, kokio norėtųsi albume daugiau. Bet negalima skųstis. Albumas turi daug stiprių momentų, kompozicijos varijuoja nuo švelnumo iki gaivališkos, energetinės beprotybės, kintantis ritmas, gitaros partijos, aranžuotės, religinių motyvų tekstai žavi, net įterpti pasakojimai prideda savų spalvų,

Dar norisi atskirai paminėti vis greitėjančio ritmo „Bloodstones” bei su „Divinity” fantastiškai derančią gergždančio fono dainingą finalinę baladę „Kanpay Rejecte”.

VŌDŪN – Voodoo peaople, ne kitaip.

PS. Albumo viršelis tai klaikus.

http://www.vodunband.com

fb-share-icon

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.