Ar bandei kada eiti kita ledo puse? Ne? O aš pabandžiau. Tiesa, ne viena ėjau. Ėjau kartu su Vytauto Stankaus eilėraščių lyriniu herojumi. Pabandžiau ir supratau, kokia to ledo kita pusė slidi.

Einu, o šalia manęs slidinėja ir vienišas herojus. Ne, ne vienišas – vienišasis. Šis žodis daug talpesnis, nes „vienišieji prasideda / … / tame tarpe / kur lieka delnus suglaudus“*. Ar bandei kada sudėti delnus, meldžiantis vienišumui? Ar pajutai, kaip tarp delnų malda pradeda kaisti? Aš pajutau, o pakeleivis guodžia:

parodyk kur skauda –

papūsiu.

Pirmoje knygos dalyje visi eilėraščiai persmelkti skaudančio vienišumo. Apima jausmas, jog į tave visąlaik įsmeigtos geliančios vienatvės akys. Ji tave kviečia ir vilioja dieną – naktį, miegant ar būnant dviese „atskirai mintimis ir slanksteliais / rankom apglėbus kelius“. Ji budi šalia. Ji nepalieka…

vienišieji prasideda krintant

žuvimi ir šešėliais

žiopčiojimu smėly vaikų

kastuvėliais

bangavimu šypsant prieš

vėją pavėjuj

raukšlėm kaktoje ir

žuvėdrų akutėm tylėjimas

plėšo plaučius

iš vieno buvimo į kitą

—

keičiant erdves

Jaučiu, kaip kiekvienas žodis paliečia sielą. Autorius taikliom metaforom tirpdo ją kaustantį ledą, bet ledas toks storas, kietas… Darosi šalta, nes eilėraščiuose labai daug mirties įvaizdžio. Ji ateina įvairiais pavidalais primindama, jog „gėlės apvarvėjusios vašku / niekad nepavirs drugiais“. Mirusiųjų prisiminimas dažnas: šmėsteli močiutė, kuri „dabar ateina / rankoj lupenos / ir dūmai“, vaikystės draugas, kuriam „tyliai į ausį / turėjau būt pirmas“, kaimynas liūdnom akim, „kuris kiaules mums skersdavo / girdėjau kaip jis nusišovė“. Ir nesugrįžęs žvejys, kurio valtis maurais apaugo…

žvejys nesugrįžo

ir nejaučia rankų jo irklai

tik eižėja medis ir dulka

mažyčiais garais

ir nieko daugiau

tik žvynuos pasiklydus mergaitė

basa tris kartus

ir rausvais iki skausmo plaukais

Mirtis eilėse persipina su sielos luošumu, besikartojančiu visoje antroje dalyje. Jis įsiskverbia tyla, prisiminimais, spalva ar žaidimais. Atrodo, jog visos šiųdienės negandos luošina ir naikina. Luošumo nenuglostysi… Lyrinis herojus bejėgiškai stebi ir laukia.

kartoju kad viskas

tarp nieko ir nieko

bet jau nebyliai

ir labiau sau.

ateik ateik

į mano valtį.

čia mano vienatvė

gilesnė.

Įtikėjau pakeleivio žinojimu, kad tokioj jaunystėj gali užuost senatvę kvepiant. Kaip mirtį. Kaip juodumą, nors man sakė, baltumas nenusitrina. Gal todėl, kad iš mažo berniuko nuojautų jau teliko tik

vėjų nuoplaišos į delną

į vėstančią kavą dienos

ir meldimas

bet jau kitoks –

deformuotas.

Gal todėl, kad lyrinio herojaus visos moterys gyvos, kol miega… Gal todėl, jog prašo jis tiek nedaug…

duok viešpatie duonos,

sakai, dar truputį rašymo

ir moterį leisk – –

bent susapnuoti. nedaug. tik

priglusti prie pėdų

ir visos tylos

jau mano.

Kai sielą draskantys ieškojimai, nerimas ir atradimai įkaitina aplink erdves, negali ledas nesutrūkti. Trečia knygos dalis leidžia įkvėpti gaivesnio oro, bet nesidžiauki – linksma nebus ir dabar. Kortos permaišytos, dėliojant gyvenimo pasjansą, tik rojaus nėra. Vėjo dvelksmas, prašymas pabūti, laužomų žodžių poškėjimas dvasios luošumą užglosto.

Leisk paklausti Tavęs, ar ledas ištirpo?

sakai tu palauk,

aš atnešiu vandens

dabar jau tikrai

tik palauk palengvės

palengvės atkartoju

voliodamas žodį burnoj

kad ištirptų

tik jeigu tikėsiu, tiesa?

– – –

Aš jau šiapus ant įprasto ledo. Slidu, Autoriau, buvo… Ir šyptelėjimas Tavo visai nepalengvino sieloj sunkumo. Ir kol slidinėjom anapus, kartais ašara tryško. Nežinau tik, kodėl. Gal skendau Tavųjų eilių gelmėje? Gal todėl, jog eilėraščiuos radau mėgstamo poeto Valdemaro Kukulo eilių liūdnumo? Juk nenustebau, išvydus įrašą po vieno eilėraščio pavadinimu:

Aš nieko daugiau nedarau čia.

Tik mirštu.

Valdemaras Kukulas

Tad ir aš grįžtu ten, kur

miestas išplyšusia burna

nemoka atjausti

tik luošiai čia dvasingi

daug giliau negyvena.

– – –

* visos citatos iš Vytauto Stankaus eilėraščių knygos „Vaikščiojimas kita ledo puse“

Teksto autorius: nebeieškau

*****

Informacija apie knygą: eilėraščiai,  Kaunas : savaitraštis „Nemunas“, 2009. – 59, [4] p. ISBN 978-9986-411-73-4