WHITETREE – Cloudland [Ponderosa, 2009]

Dar vienas gražiausias šių metų albumas. Dar vienas albumas, kurį reikia klausyti garsiai. Dar vienas įrodymas, kad genialu – kas paprasta.

Trys vyrukai kuria voratinklio plonumo muzikinę uždangą iš tikro fortepijono paglostymo, žiupsnelio elektronikos ir pagardina lengvais mušamaisiais. Gražus, nepretenzingas albumas „Cloudland“ – kokybiškos moderniosios klasikos pavyzdys.

Lendant gilyn į Whitetree daržą, būtina pasakyti, kad projekto trijulė nėra kokie naujokai muzikos scenoje. Profesionalus italų fortepijonistas ir kompozitorius Ludovico Einaudi , apie kurį reiktų kada pakalbėti atskirai, jau ne vienerius metus sukasi new age muzikos pasaulyje: išleido ne vieną albumą, dalyvavo rengiant teatro ir šokio performansus, o mūsuose, ypač kinomanų gretose, tapo žinomas po garso takelių tokiems filmams kaip „This Is England”, „Palermo Shooting”, “Keistas nusikaltimas” (Sotto falso nome), “Mano akių šviesa” (“Luce dei miei occhi”). Soliniai šio atlikėjo kūriniai užburia jausmingumu, šviesumu, lengvumu, intymumu ir realybės ištirpdymu.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=R8MzHqkNBwo&feature=related
Ludovico Einaudi – Oltremare

Whitetree Einaudi indėlis panašus, tik čia šiek tiek daugiau eksperimentavimo, kurį pabrėžia kiti du projekto dalyviai – vokiečiai, broliai, IDM grupės „To Rococo Rot“ nariai, Robert ir Ronald Lippok‘ai. Robert Lippok, žinomas kaip ambient eksperimentatorius, įnešė „Cloudland“ reikiamo, nepersotinto semplais, kompiuterinio tamsumo ir šiuolaikiškumo.

Negalvokit, kad tai kokis eilinis Einaudi projektas, kuriame maestro pagelbėjo dviem žaliūkams. Be brolių priedų tai būtų tiesiog dar vienas eilinis fortepijoninis albumas, o dabar turime nuostabią sintezę, kur elektronika puikiai papildo gyvus instrumentus.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=DJG5FyKSYtg

Tangerine

Tiems, kurie mėgsta grynus Ludovico Einaudi, George Winston ar Keiko Matsui, šis projektas gali ir nepatikti, nes čia nuotaika neįprasta, kitoniška, niūresnė, nutolstama nuo minimalaus „vienfortepijoninio“ neoromantizmo, nors Whitetree gyvos ir elektroninės muzikos sintezė nepabėga iš naujosios klasikos stiliaus rėmų, tačiau sukurta klausytojui, kuris ieško kažko daugiau, nei vieninstrumentinės kompozicijos. Gali nepatikti ir tiems, kurie mėgsta aštresnius, eksperimentiškesnius, elektroniškesnius „To Rococo Rot“ ar ambient‘inius solinių Robert Lippok‘o kūrinių garsus: „Cloudland“ skamba palyginti švelniai ir ramiai, bet tikrai nenuobodžiai.

Nors galiu klysti, tad paklausykit visi nuostabios Whitetree instrumentinės debesų šalies pasakos ir papasakokit, ką ji primena.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=Y7UEfbmDxtM&feature=related

live (part 1)

httpvh://www.youtube.com/watch?v=a9CD4EDCeys&feature=related

live (part 2)

http://www.myspace.com/whitetreespace

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “WHITETREE – Cloudland [Ponderosa, 2009]

  1. Taikliai pasakyta — gražu ir nepretenzinga. Gal net saldoka, bet kad Einaudi jau toks yra

Komentuoti: Odrė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.