WILLIAM FAULKNER „Kai aš gulėjau mirties patale“

kai-as-gulejau-mirties-patale_z1

Nes žmogus kartkartėmis pamato, kad vaikai už jį daugiau nutuokia. Bet jis nenori šito pripažinti tol, kol vaikams ima barzdos želti. O kai jiems ima barzdos želti, laiko nebeturi, nes nežino, ar bepavyks kada grįžti į tuos laikus, kai, barzdoms dar nepradėjus želti, buvo tokie nuovokūs, todėl tuo metu jis jau nesibijo pripažinti žmonėms, kurie, kaip ir jis pats, rūpinasi tuo, kuo rūpintis neverta, kad jis toks, koks yra. (p. 122)

***
Jaučiuosi it imirkusi sėkla, šėlstanti karštoje akloje žemėje. (p. 59)

Kai aš kartais ilgas valandas kamuojuosi su blankokais romanais, galvon šmėsteli nepadori mintis, jog aš daugiau laiko sugaištu tas knygas skaitydama negu autoriai – jas rašydami. Užtat po tokių nykumų pasiėmus gerą kūrinį, Williamą Faulknerį pavyzdžiui, skaitymas vėl tampa pasiutusiai maloniu nuotykiu.

Šiame romane istorijos pradžios tašku taps mirtis: Edė Bandren, Kešo, Vardamano, Džuelo, Darlo ir Diuji Dėlės motina, Enso Bandreno žmona, mirs. Knygos siužetas suksis apie jos laidojimą. Ir kiekvienas iš personažų pasakos šiuos įvykius iš savo perspektyvos. Ir kažkur vidury knygos „pasigirs“ ir pačios Edės balsas – kad papasakotų tai, ko neįtaria nė vienas iš knygos veikėjų.

Polifoniškas romano pasakojimo būdas turbūt, kaip ir visi kiti Faulknerio istorijų pasakojimo manevrai, ne savitikslis. Daug akių žiūri į Edės Bandren laidotuves, daug balsų apie jas pasakoja: Faulkneris naudojasi mirtimi, kad atskleistų kiekvieno iš personažų charakterius, jų pasaulėvoką. Štai kaimynė Kora – itin pamaldi, Ensas – užsimaskavęs nuoseklus tinginys (naivu, bet vis tiek pasakysiu, kad visą knygą ant jo savanaudiškumo pykau), Kešas – tikslus, nagingas dailidė (užtat ir jo kalba tik apie karsto, kurį dirbina mamai, nešimo techniką). Vardamanas, jauniausias sūnus, motinos mirtimi netiki, todėl įtikina save, kad jo motina dabar apsigyveno žuvyje.

Visų personažų žiūros tinklas formuoja savaip organišką, išbaigtą tekstą, kuriame skleidžiasi žmogaus ir natūros sandūra, kartais netgi tokia akivaizdi, kaip mulų kinkinio gabenimas patvinusia upe ar galynėjimasis su gaisru. Beje, plačios, galingos upės vaizdinys mintyse dar užsiliko iš romano „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“. Bet kuo daugiau rašau apie klasiką, tuo banalesnė jaučiuosi. Nes klasika turbūt yra atspari bet kokiems susiaurinimams. Ir turbūt kiekvienas geroje knygoje ras ką nors sau. Aš – tą vaikišką, atkaklų Vardamano bėgimą nuo realybės, it užkeikimą siekiant pakeisti tikrovę kartojant: „Mano motina – žuvis“ (p. 75).
—–
Informacija apie knygą: William Faulkner, Kai aš gulėjau mirties patale. Iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė, V.: Vaga, 2013. – 232 p.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.