Kažkas paporino, kad tą pačią knygą galima skaityti kas septyneri metai, bo tiek maksimaliai eilinėje smegeninėje išsilaiko perskaitytas tekstas. Aš sakyčiau, kad jau ir po septynių dienų įspūdis ima blankti, blėsti, dar vėliau ir siužetas kaži kur išskysta, tad po septynerių metų lieka (jei lieka) tik žinojimas, kad tą knygą kažkada skaitei ir atmintyje blaškosi kažkokie netvirti siužeto rėmai.

Pirmą kartą nobelisto William‘o Golding‘o „Musių valdovą“ („Lord Of The Flies”) skaičiau gal prieš keturiolika metelių, gražioje jaunystėje, o prisiminimai ne visai gražūs.

Į negyvenamąją salą kažkur vandenyno toliuose atominio karo metu nukrenta britų lėktuvas. Išsigelbėja vien vaikai – berniukai, skirtingi amžiumi, kūno sudėjimu, auklėjimu, patirtimi, jėga. Iš pradžių, rodos, išsipildė netikėtas ir išsvajotas vaikystės troškimas, atsirado galimybė pabūti Robinzonu, pažaisti lobių, laukinių ar amazonių salą (tada dar nebuvo „Karibų piratų“). Bet džiaugsmingas svaigulys ilgai neišsilaiko. Vaikams pasirodo nepakanka žaidimų: reikia ir duonos, ir mėsos, ir vado – tvarkai palaikyti. Berniukai išsirenka vadą, nusistato nesudėtingas taisykles, savotiškus salos įstatymus, kurių laikytis pasirodo ne taip lengva. Būties nepalengvina ir nesaugumas, kurį skleidžia kažkas tykantis bei sekantis salos džiunglėse. Kažkas pagimdantis baimę. Tas „kažkas“ mane paauglį šiurpino ne mažiau, nei tuo metu pasirodę „Siaubų skrynelės“ leidiniai su S. King‘u ir R. Bloch‘u. Tada man buvo nesuprantamas tas pabaisos neapčiuopiamumas, vaikų vaizduotės klystkeliai, aukojimo ir siaubų nuvijimo ritualai bei medžioklės instinktas. Dabar gi, skaitant antrą kartą, pakanka įsigilinti į vieną dialogą:

„- Aš bijau. Mūsų pačių. Noriu namo. Dieve, kaip noriu namo.“

Taigi, „Musių valdovas“ ir antrąsyk, skaitant jau ketvirtąjį lietuviškąjį leidimą, paliko neišdildomą įspūdį. Tik šįkart galėjau įvertinti romano alegoriškumą, daugiapusiškumą, realistiškumą. Kūrinys tik patvirtina, kad žmogus tebėra žinduolis ir, net perėjus nuo norago iki atominių reakcijų kontroliavimo, nepasikeitė: civilizacija žengia priekin, bet valdžios troškimas mumyse niekur nedingo. Golding‘as tartum paantrina Orwell‘ui, jog bet kokioj lygiavoj rasis norinčių būti lygesnių.

Keista, kad romano rankraštis nebuvo iš karto tinkamai įvertintas (kūrinį išleisti atsisakė apie dvidešimt leidėjų) ir gaila, kad romanas pirmą kartą išleistas leidėjų iniciatyva išėmus pirmuosius puslapius, kuriuose buvo aprašomi atominio karo baisumai bei lėktuvo avarijos priežastis. Nežiūrint to, tai yra romanas, kuris neturi niekad išnykti iš knygynų lentynų, būtinų perskaityti knygų sąrašų ir skaitytojo atminties.

*****

Informacija apie knygą: romanas, iš anglų vertė Aleksandra Dantaitė, Vaga, 2010 m,- 264 p.