[„Žiemos ekranai“:] „VANDOMO AIKŠTĖ“ (rež. Nicole Garcia; 1998)

„Vandomo aikštė“ (orig. „Place Vendôme“) – vienas iš populiaresnių režisierės, aktorės, scenaristės Nicole Garcia (kurios filmų retrospektyva bus pristatyta šių metų prancūzų kino festivalyje „Žiemos ekranai“) juostų. Ši kūrėja savo portfolio turi ne vieną dėmesio vertą filmą, tačiau „Vandomo aikštė“ išsiskiria rafinuota aplinka ir vertingiausiu filmo brangakmeniu pagrindiniame vaidmenyje – Catherine Deneuve.

Filmas pavadintas istorinės Paryžiaus Vandomo aikštės, apsuptos kolonijinės architektūros prabangiais pastatais, vardu. Viename iš tų pastatų kadaise Napoleonas vedė Džozefiną, o šiandien čia įsikūręs prabangus viešbutis Ritz Paris, patys madingiausi dizainerių butikai ir viena prabangi juvelyrinė parduotuvė, kurioje kaip tik ir užsisuka filmo veiksmas.

Vincentą Mailvert, prestižinės juvelyrinės parduotuvės savininką, matome labai trumpai – dėl prastos finansinės verslo padėties jis pasitraukia iš gyvenimo, likimo valiai palieka alkoholikę žmoną (dūsaudamas, kaip ji pati savimi pasirūpins, kas jai primins kada reikia vaistus išgerti ar į plaukimo treniruotę nuvažiuoti) ir septynis vertingus deimantus, apie kuriuos dieną prieš mirtį prasitaria viskam abejingai žmonai. Štai čia ir prasideda tikrasis filmo veiksmas.

Našlę Marianne Malivert (Catherine Deneuve) greitai prablaivo žinia, kad paliktieji deimantai yra ne tik didelės vertės, bet ir vogti. Tai sužadina jos ankstesnį susidomėjimą deimantų verslu ir Marianne leidžiasi į nuotykių kupiną detektyvinę kelionę, kurioje žingsnis po žingsnio atsiskleidžia amžinatilsio vyro paslaptys ir paliktųjų brangakmenių kilmė. Našlė iš naujo atranda savo senuosius instinktus, kuriuos per daugelį metų buvo paskandinusi alkoholio ir melancholijos liūne. O istorijos pėdsakai ją nuveda ne tik iki rusų mafijos, bet ir iki labai brangaus, kažkada stipriai įskaudinusio ją vyro, paslaptingojo Battistelli (Jacques Dutronc).

Turiu pripažinti, kad trilerio fabula tikrai nekvepia originalumu, netgi atvirkščiai – būtų galima vardinti daug scenarijaus trūkumų (nereikalingi simboliai, dirbtiniai siužeto vingių suliejimai), bet šį filmą verta žiūrėti vien dėl centrinės figūros – Catherine Deneuve. Kai ji filmavosi „Vandomo aikštėje“ jai jau buvo 56-eri, tačiau moteriškas žavesys nė kiek nepriblėsęs. Deneuve įtikinamai atskleidžia įvairialypį savos herojės paveikslą: nuo emociškai pakrikusios, kenčiančios alkoholikės iki vis dar gebančios žavėti vyrus, tvarkyti dalykinius reikalus, gudrios ir charizmatiškos.

„Vandomo aikštė“ – moteriškas, švelnus, elegantiškas ir labai prancūziškas trileris, kuris neabejotinai puošia režisierės Nicole Garcia retrospektyvą, rekomenduotinas labiau moteriškai auditorijai ir žaviosios Catherine Deneuve gerbėjams.

„Žiemos ekranuose“ numatyti šie „Vandomo aikšės“ seansai:

Vilniuje:
Kino teatre „Pasaka“ sausio 24 d., 17.00 val.
Kino centre „Skalvija“ sausio 28 d., 17.00 val.
„ŠMC“ kino salėje vasario 1 d., 20.15 val.

Daugiau apie festivalio programą rasite čia.

5 komentarai apie “[„Žiemos ekranai“:] „VANDOMO AIKŠTĖ“ (rež. Nicole Garcia; 1998)

  1. 2 valandos, bet daugiau negu pusė iš jų tikrai buvo intriguojančios, su tokia moteriško braižo mistine fatališka atmosfera. Ir, aišku, Deneuve, kuri leido nepastebėti ‘ką rodo’, o susikoncentruoti ties jos spinduliuojamu ‘kaip’.

  2. Gal dar ką iš „Žiemos ekranų“ matėt/ruošiatės žiūrėt/rekomenduojat?:)

    1. Dar „Suzaną“, kuri man bent buvo labai šiaip sau. Toks angliškas realizmas, nevedantis į niekur.

    2. Man „Suzana“ nebuvo labai bloga, tuo realistiškumu priminė visų taip liaupsinamą šiuo metu Linklaterio „Boyhood“. Kitas mane sudominęs šio filmo aspektas (labiau nei tėvo ir „sunkios“ dukros santykis) – moterų įsimylėjusių ir susidedančių su nusikaltėliais lemtis, elgesys, jausmai ir pan. ilgalaikeje perspektyvoje.
      Daugiau nieko nemaciau, bet kiti sudomine filmai buvo sie:
      http://www.ziemosekranai.lt/atvira-moterislulu74517-1-273.html
      http://www.ziemosekranai.lt/mari-istorija74517-1-262.html

  3. Vakar nubidzenau pasižiūrėti „Atvira moteris Lulu“ – rimtas (nors vietomis komiškas), visai neblogas filmas. Rekomenduoju. Gal dar visai įdomu pasižiūrėt , kaip vaidina „Adelės gyvenimas“ aktorė Adèle Exarchopoulos filme „Nejudėt!“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.