„Žiemos ekranų“ mini dienoraštis: „Parkas“, „Namai“, etc.

Jeigu beatodairiškai rekomenduosiu „Parką“, didžioji dalis jūsų mane norės nukryžiuoti, tačiau tai toks filmas po kurio festivalį galiu baigti, pasižymėjęs, kad jis įvyko. Įdomus ir darbas „Namai“, nors ir nepalyginamai „normalesnis“ už „Parką“, tačiau papuolantis į tą pačią kategoriją – metaforų kupiną visuomenės kritiką. Dabar kiek plačiau…

„Parkas“ (Parc)
Rež. Arnaud des Pallières

Tam, kad tamptumėt potencialiu šio filmo taikiniu, turėjot savu laiku pamėgti arba „Chaotišką Aną“, arba „Versmė“, arba… Tiesiog vieną iš mistinių, protu sunkiai paaiškinamų filmų. Dažnai jie dar vadinami „love it or hate it“ filmais“ nes po jų retas sako: „visai nieko“. Arba jis tave užvaldo ir tu svaigsti, arba nesugeba užburti tavo sielos ir tu jo nekenti.

Akivaizdu, kad „Parkas“ kol kas daug meilės nesulaukė, nes iš 30 balsuotojų imdb.com, jo vertinimo vidurkis – 4 iš 10. Reiktų vertinti man, sakyčiau 9 iš 10. Kodėl? Na, reikia pripažinti, kad filmas taikytas į festivalinę publiką. Paprasta istorija epizodais taip užveliama, kad nors nuo pirmų filmo akimirkų džiaugiesi reginiu, dar neįpusėjus pradedi svarstyti, jog teks pažiūrėti dar kartą. Žinot, čia tas tipiškas snobizmas: nesuprantu apie ką, todėl sakau, kad gerai. Apie „Parką“ bei jo gerbėjus galima sakyti ir taip, bet gali būti, kad tiesa čia daug paprastesnė – kai kuriais dalykais tiesiog nesinori tikėti. Viena yra žiūrėti akivaizdžias pasakas apie ateivius ir visai kas kita istorijas, kurios vyksta kone gretimais esančiam prabangių statinių kvartale. Vienu atveju jokie realybės dėsniai neegzistuoja, o kitu visame kame ieškai racionalumo, logikos. Taip „Parko“ antiutopija ir krenta po žiūrovo teismo nuosprendžiu.

„Parkas“ – tai maža snobiška bendruomenė, elito lizdas, šiuolaikinės visuomenės vienas iš kraštutinumų. Čia viskas gerai, čia visi visus pažįsta, kviečia į vakarėlius, žaidžia golfą, tvarko aplinką, mėgaujasi prabangiais pusryčiais, bet čia pat vardan įvairovės pasimėgauja spalvotomis tabletėmis, vietoj to, kad suprastų savo sūnaus nenorą būti tokiu, kokie yra jo tėvai, mieliau užvažiuoja per nosį, o nepažįstamajam apie mėnesį depresijos kamuotą sūnų tepasako, jog jis sunkiai sirgo – kraujo liga, kurios pavadinimą aš jau ir užmiršau. Ir kai šioje istorijoje atsiranda viso to išvarginti likimo pasiuntiniai, norintys atverti akis 21 a. vienatinio tėvų sūnaus nukryžiavimu, darosi sunku tai priimti. Ir šiuo klausimu tęsti nėra reikalo – pamatysit patys ir nuspręsit „veža“ tokia vizija ar ne. Visai kitas reikalas filmo atmosfera. Už ją drąsiai galima rašyti 10/10. Muzika, vaidyba, kadrų išlaikymas, operatoriaus darbas – visa tiesiog kvepia mistika, nežinomybe ir lengvu baimės pajūčiu.

„Namai“ (Home)
Rež. Ursula Meier
„Namai“ dar arčiau žemės negu „Parkas“. Ypatingai tai pasakytina apie žanrą. „Namai“ nekvepia mistika ir nors herojų veiksmai dažnai atrodo kiek keistoki, nėra nieko, ko negalėtum paaiškinti. Galiausiai, jeigu tik savęs neapgaudinėji, negali filmo priimti kaip „čia ir dabar“ įvykusios istorijos su giliai paslėpta mintimi. Anaiptol – simboliai čia tokie akivaizdūs, kad dažnai stipresni už pačią istoriją.

„Namai“ – tai penkių žmonių gyvenančių prie greitkelio istorija, o tuo pačiu metafora to, kaip mes egzistuojame visuomenėje, kaip priimam jos narius, kaip jie priima mus. Iš pradžių jie gyvena taikoje ir ramybėje – greitkelis prie jų namo jau geras dešimtmetis (o gal ir daugiau?) nepaleistas/neveikia, tad ant jo galima ir laikyti daiktus ir žaisti asfalto rutulį (pagal „ledo rutulį“). Tokia gražia bei džiugia nata filmas ir prasideda. Bet tada jų pasaulis apsiverčia aukštyn kojom – į jų gyvenimą įsiveržia greitkelis su tūkstančiais mašinų, nepažįstamųjų, naujų aplinkybių, galimybių ir pavojų. Kaip kiekvienas „Namo“ gyventojas reaguoja – individualu, atitinka stereotipus, kuriuos jiems suteikė Ursula Meier. Kažkas tiesiog nenori namų palikti, nes jau būtų per sunku, kažkas desperatiškai bando juos apsaugot, kažkam į visas naujoves nusispjaut, o kažkas visame tame mato tik ekologijos problemas, užterštumą ir pergyvena dėl savo kūno.
Šiaip filmas tikrai nenukrypsta į banalias metaforas bei puikiai išlaiko intensyvėjantį emocinį užtaisą. Be to, iš ties turintis tam tikros vidinės šilumos, kad ir kaip už namo sienų beatrodytų pilka ir nyku.

„Apsėstieji“ (Les Diaboliques)
Rež. Henri-Georges Clouzot

Kalbama, kad Henri-Georges Clouzot su A. Hitchkoku varžėsi ne tik, kas pirmasis gaus Boileau-Narcejaco romano „Ta, kurios nebebuvo“ ekranizacijos teises, bet ir bendrai detektyviniame film noir žanre. Pirmuoju punktu, akivaizdu, labiau pasisekė Henri-Georges Clouzot, o štai dėl antrojo galima padiskutuoti. Yra „Apsėstuose“ kažkas giliai atpažįstamo ir gerbtino, bet smulkios detalės neleido visiškai pasinerti ir užsimiršti.

Istorija apie dviejų moterų (žmonos ir buvusios meilužės) kerštą vyrui nuo pat pradžių nesuteikia šviesių perspektyvų: valdingas vyras ne tik su vadovaujamos mokyklos vaikais, bet ir žmona elgiasi, kaip su kareiviais, o savo ruožtu pernelyg religiningą žmoną susidoroti su despotu vyru ragina meilužė – kol pastarasis jos nenuvarė į kapus. Planas įgyvendinamas, bet viskas staiga apsiverčia aukštyn kojomis – visiem prieš akis numestas lavonas dingsta ir maža to, atsiranda požymių, jog jis vis dar gyvas ir persekioja moteris. Iš pradžių dvejonių, vėliau pykčio ir galiausiai baimės atmosfera kuriama iš ties meistriškai, bet turinyje tiek daug kabliukų (nekalbu apie tikrai nesunkiai įsivaizduojamą baigtį) ir poelgių, kuriais nesinori tikėti, jog sunku atsiduoti į Henri-Georges Clouzot rankas. Galbūt tai net ne kabliukai, o pernelyg akivaizdžios filmo „paslapties“ detalės, bet rezultatas tas pats – išgena tai įtampą ir baimę, kurios, tikiu, būta daugiau 1955 metais, bet lieka gerokai mažiau, kai filmą vertina visko matęs žiūrovas. Galiausiai net paskutiniai filmo epizodai kelia lengvą šypseną, nes panašu, jog gimė iš inercijos, idant tam, ką matėmė filmo metu smarkiai prieštarauja. Kaip ten bebūtų, žiūrėti ir ypač prieš miegą – malonu. Nebūtų prancūziškas – nebūtų…

„Visada svajojau būti gangsteriu“ (J’ai toujours rêvé d’être un gangster)
Rež. Samuel Benchetrit

Prancūziška versija, kaip Aki Kaurismäki mato „Pulp Fiction“ – taip trumpai galėčiau reziumuoti Samuel Benchetrit darbą. Filmas padalintas į keturias istorijas, kurių kiekviena bent per 100 m priartėja prie 17-jame greitkelyje esančios jeigu ne nuošalios, tai bent menkai lankomos užeigos (Cafeteria). Kas čia turėdamas visai kitų tikslų įsidarbina, kas ateina apiplėšti, kas dalinasi nostalgiškais prisiminimais apie nusikalstamą praeitį, kas paskiria susitikimą dėl išpirkos, o kas tiesiog atsiteisia skolomis iš serijos „akis už akį“. Svarbiausia, kad nepaisant „gangsterinio“ motyvo, nespalvota kina juosta į salę įneša tik nostalgiją, šilumą, melancholiją, lengvą nusivylimą ir sugeba išspausti šypseną kiekvienoje šių būsenų. Tai lyg šviesioji visų tų neišsipildžiusių svajonių pusė, kai nepaisant to, jog gyvenime tau ne viskas sekasi, tu tame gali atrasti ir kažką šviesaus – bent jau žiūrovas išsinešti tikrai turi ką. Ir dar jeigu būtų galima šiek tiek kritikuoti istoriją (nors man ji tiek pat kritikuotina, kiek „Kino pavasaryje“ rodyta „Tu gyvendamas džiaukis“, kur istorijos tylus moralas paliekamas pačiam žiūrovui, o režisierius tik duoda mėsą iš kurios tą moralą turi pasigaminti), tai vargiai ką prikiši scenarijaus detalizavimui, dialogams – malonumas girdėti ir sekti. Prie to dar reikia pridėti gerą ir nuolat skambančią muziką, puikų aktorių parinkimą bei jų vaidyba ir galiausiai kameros darbą, ko pasekoje nelieka nieko kita, kaip tik mėgautis. Rekomenduotina.

NUORODOS:

Daugiau apie k/f „Žiemos ekranai filmus“ ->
Festivalio puslapis ->

8 komentarai apie “„Žiemos ekranų“ mini dienoraštis: „Parkas“, „Namai“, etc.

  1. Ka tik baigiau žiūrėti „Visada svajojau būti gangsteriu“. Tikrai geras filmas, šiltas, juokingas, keistas, kvailas, žmogiškas, nuobodžiauti tikrai netenka. Tiek, kad visos situacijos daugiau mažiau matytos rusų ir holivudineje klasikoje, bet sujungtos subtiliai

  2. beje, matę kas šito Benchetrito „Jamis et John“? panašus?

  3. aš sau asmeninį seansą ant sienos per projektorių pasidariau :D

  4. Kada Vilniuje žuvo Marie Trintignant, 2004 m gegužės mėn filmas „JANIS ir Johnas“ buvo LIETUVOS k/t repertuare. Filme situacija ta, kad visa dirbanti Jean lOUS TRENTINGNAN giminė užimta filma, tame tarpe ir pora Marie vyrų…
    Užkrečianti savonuotaika komedija, kuri vis dėlto man neužsifiksavo galvoje, nes gana tuštoka. Bet užsifiksavo, kad vertinga muzikine prasme, nes JANIS JOPLIN girdėti yra malonumas…

  5. Būtų įdomu su kuo nors padiskutuoti apie retrospektyvoje rodytą Jean Cocteau „Gražuolė ir pabaisa“. Nors mano visų laikų mylimiausių filmų saraše yra vienas Jean Cocteau ir aktoriaus Jean Marais darbas („Orfėjas), „Gražuolė ir pabaisa“ tiesiog pribloškė. Nesu kino istorijos žinovas, bet 1946 metų filmas atsidavė kokiais 1935 geriausiu atveju. Banali, nors ir gera, bet teatrinė vaidyba ir emocijos dažniau keldavo nesavalaikį juoką negu pasigerėjimą. Negalėčiau įsivaizduoti, kodėl šis filmas galėtų įeiti į kino istoriją, nors imdb žiūrovai šiam 65 metus skaičiuojančiam filmui duoda 8.2 balo, pastatydami į geriausiai įvertintų filmų 228 vietą. Taip, yra gražių fantazijos sprendimų, bet nieko, kas aplenktų to laikmečio techniką, viziją, etc. Nieko unikalaus, kopijuotino atmosferos kūrimo, operatoriaus darbo laukuose… Naivus darbas, savo laikų mini „Titanikas“, bet ne daugiau. Ar aš žiauriai klystu?

  6. Reiškia, gerai, kad nesiveržiau pamatyti. „Orfėją“ taip pat labai aukštai įvertinau…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.