Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai 2012“: dienoraštis / apžvalga.

Karščio banga / APRÈS LE SUD (rež. Jean-Jacques Jauffret) [2011]

Rodymas ne iš kino juostos (rengėjai to ir neslepia), bet iš Blu-ray laikenos nėra didžiausia šios juostos problema. Blogiau, kad režisierius gražiai manipuliuodamas įvykių chronologija, kelių žmonių gyvenimus parodo taip, jog ilgainiui atsiveria iš pradžių nematyti ryšiai tarp jų dėl ko istorija tampa vis įdomesne ir vis labiau įtraukia. Deja, kaip ilgainiui aiškėja, bepigu tau taip žaisti, jeigu neplanuoji gale viso to surišti į vieną mazgą. Filmo pabaigoje režisierius savo herojus „nustebina” laikinumo elementu, bet dėl to filmą like’inti labai sunku – įvedus laikinumo elementą į ir šiaip netikėtais likimo vingiais neperpildytą istoriją lieka tik forma be turinio ir filmas be įspūdžio, peno mintims. O pradžia buvo visai žadanti…

Mano dėdė / Mon Oncle (rež. Jacques Tati) [1958]

Sekant lenkų režisieriaus Krzysztof Zanussi pėdomis, kuris vieną savo filmų pavadino „Gyvenimas, kaip mirtina lytiniu būdu perduodama liga”, Jacques Tati darbą būtų galima pervadinti „Gyvenimas, kaip marga, niekada nesustojanti karuselė”. Bent jau tokį jausmą palieka nerūpestingas, tarytum nuolat besikartojantis garso takelis bei absurdiškos, perspaustos, ironizuotos gyvenimo situacijos.

Šių metų žiemos ekranuose sukasi dvi retrospektyvos ir viena jų yra skirta kaip tik Jacques Tati. Kitoje galima susipažinti su Pierre Étaix kūryba, tačiau „Mano dėdė” yra ypatingas tuo, kad jame galima paragauti abiejų režisierių – pasirodo, kad Pierre Étaix nėra tik vienas režisieriaus asistentų paminėtų titruose, bet ir iš tiesų Jacques Tati pasikvietė jį pagelbėti kuriant komiškas situacijas. Nežinia ar dėl pavykusio bendradarbiavimo ar dėl kitų priežasčių, tačiau būtent „Mano dėdė” tapo žinomiausiu Jacques Tati darbu, pelniusiu jam ir „Oskarą” už geriausią užsienio filmą, ir specialųjį žiūri prizą Kanuose.

Mano rekomendacija šį filmą pažiūrėt būtų nebūtinai prancūziškų komedijų (yra tokios?) gerbėjams, bet visiems ieškantiems kažko šilto, nuotaikingo, tačiau tuo pačiu ir originalaus. Jacques Tati filme dialogai yra antraeilis dalykas – „Mano dėdė” visų pirma yra vizualinė komedija. Tam tikra prasme tai arčiau nebylaus kino nei šiuolaikinių komedijų, tačiau vaizdų kalba šio prancūzo filme atrodo kur kas aktualesnė, priimtinesnė dabartiniam žiūrovui. Situacijų ir jų sprendimų absurdiškumas įvilktas į labai šiltą bei smagų rūbą, dažnu atveju sužadindavo mintį, kad „Mano dėdė” galėtų būti Luis Buñuel juostos „Smulkus buržuazijos žavesys” šviesioji, vasariškoji pusė.

Įdomiausia, kad apčiuopiamos istorijos filme net nėra. Yra reprezentatyvus, bet nefunkcionalus namas, jo gyventojai, jų poza, jų svečiai ir yra dėdė Hulot, kuris gyvena savame pasaulyje, tačiau kartais užsuka į materialius bei šaltus, tačiau tuo ir komiškus savo sesers, jos vyro bei savo sūnėno namus. Kai priimi, jog svarbiausia filme yra procesas, belieka lipti į Jacques Tati karuselę ir mėgautis, kol juostos pabaiga jo nenutrauks.

Prisiminimai iš viešnamio / L’Apollonide (Souvenirs de la maison close) (rež. Bertrand Bonello) [2011]

Po to, kai Rolandas Maskoliūnas išgyrė filmą „Paskutinis Haremas”, nustojau skaityti jo kino apžvalgas. Įdomu, ką jis pasakytų apie filmą „Prisiminimai iš viešnamio”?

Jau tik pavadinimas tesufleruoja apie ką buvo „Paskutinis Haremas”, tačiau „Prisiminuose iš viešnamio” tikrai bandomi parodyti paskutinieji šlovingieji viešnamių metai. Įstatymų lygmenyje jie bus pradėti uždarinėti po II pasaulinio karo, tačiau jau ir 19 amžiaus pabaigoje, kur rutuliojasi veiksmas, galima pajusti tas paskutiniąsias dienas. Net neteisinga sakyti „kur rutuliojasi veiksmas”, nes veiksmo čia nelabai ir yra – greičiau jau buvimas. Aplinkybės, jausmas, estetika ir kontekstas – panašu, kad tai buvo pagrindiniai dalykai, kuriuos norėjo perteikti Bertrand Bonello.

– Kur buvai visą savaitę?
– Turėjau būti su žmona.
– Kokia gėda.

15 metė Polina rašo, jog nori patekti į „Apollonide” viešnamį, nes jie turi gerą vardą, o su savimi atsineša tėvų raštelį, jog jie išleidžia ją čia dirbti. Tai yra kone prestižas. Tačiau tuo pačiu tuose namuose kabo ir psichų su peiliais bei sifilio grėsmė. Tai kita kasdienybės pusė, tačiau kaip ten bebūtų, moterys „Prisiminuose iš viešnamio” yra aukščiau už savo klientus. Juostoje jie nedominuoja, tai filmas ne apie juos, jie nėra svarbus – jie tik atneša pinigus. Deja, tuo pačiu tai nėra ir filmas apie „Apollonide” gyventojas, nes nors futbolo terminais ir galima pasakyti, kad jos kontroliuoja 90% istorijos, tuo pačiu reikia pripažinti, jog jos tai daro tik fizine prasme, t.y. grynai būdamos ekrane. Bertrand Bonello užtruko 9 mėnesius atsirinkdamas 12 aktorių, tačiau nesugebėjo sukurti tiek herojų. Žinai, kad moteris atidirbinėja skolas, bet kokias, už ką? Nesupranti ir neskauda. Kodėl jos čia, kur jos norėtų būti, kaip jos čia pateko? Bertrand Bonello tyli. Yra tik buvimas ir viską vainikuojanti paskutinė filmo minutė. Puiki bei taikli, tačiau tik viena beveik 120 minučių juostoje.

Berniukas su dviračiu / The Kid with a Bike (rež. Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne) [2011]

Broliai Dardenne (festivaliuose Lietuvoje galėjom matyti (jeigu atmintis nepaveda) „Lorna’s Silence” ir „L’enfant”) galima sakyti jau tapo nuolatiniais Kanų kino festivalio laureatais. Ne išimtis ir naujausias jų darbas „The Kid with a Bike” („Le gamin au vélo”) apdovanotas didžiuoju žiuri prizu kaip geriausias filmas. Skūpios juostos 88 minutės reiškia ne kad nėra ką rodyti, bet, jog režisieriai be filosofinių išvedžiojimų išnaudoja kiekvieną juostos milimetrą. Tradiciškai, neieškodami sensacijų bei nevyniodami neįtikėtinų istorijų, Dardenne pasakoja istoriją, kuri garantuotai ir šiuo metu vystosi kažkuriame pasaulio kampelyje. Vieną dieną globos namuose gyvenančio jauno paauglio (ar suaugusio vaiko?) Cyril gyvenimas apsiverčia – tėvas, su kuriuo jis kartais susitikdavo, dingsta. Desperacija jaunuolio veiksmuose vien bandant patikrint buvusį tėvo butą („negali būti, kad jis dingo nieko man apie tai nepasakęs”) primena paskutinio šiaudo griebimą – lyg paskutinė galimybė nelikti vienam. Dingsta ir mylimiausias tėčio bute buvęs dviratis, tačiau lygiai taip pat, kaip dingsta tėtis bei dviratis, atsiranda naujas žmogus sutinkantis globoti Cyril savaitgaliais bei išperkantis jam dviratį, kurį tėtis buvo pardavęs. Čia prasideda tiek metaforiška, tiek tiesioginė savo vietos pasaulyje paiešką, važinėjant iš vieno miesto galo į kitą, nuo vieno žmogaus prie kito. Dardenne pasakoja paprastai, bet skaudžiai. Kone socialdokumentiškai. Čia skauda už kiekvieną, nes bereikalingų ar atsitiktinių herojų nėra. Visi tikri. Kaip tavo brolis ar mama. Todėl ir skauda atitinkamai. Thomas Doret vaidinantis Cyril yra nepriekaištingas. Ir ne už gražias akutės bei tvarkingai sušukuotus plaukus, bet būtent už nevaikiškus dalykus – baimę, netikrumą, pasimetimą, ieškojimus. Iki šiol neatsižaviu tuo, kaip Dardenne lygioje vietoje sugeba išpausti tiek daug.

# # #

APIE FESTIVALĮ:

Programoje dešimt dar nematytų frankofoniškų filmų bei dvi retrospektyvos iš klasikos archyvų, skirtos prancūzų komikams Jacques‘ui Tati ir Pierre‘ui Etaixui.
Ekranuose žybtelės ir trumpo metro filmukai, primindami senus gerus laikus, kai „Lietuvos“ kino teatre vykdavo prancūzų trumpametražių naktys. (Sausio 27 d., 20 val., kino teatre „Pasaka“).

Specialus kino seansas bus skirtas neseniai mus palikusiai aktorei Katerinai Golubevai. Ją išvysime Claire Denis filme „Aš nenoriu miego“. (Sausio 26 d., 19 val. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre; sausio 28 d., 19 val. Kaune, kino teatre „Romuva“).

Jungdami sena ir nauja, „Žiemos ekranai“ pakvies pasiklausyti 16 mm projektoriaus traškesio ir paglostyti akimis juostos grūdo virpesius – susipažinsime su eksperimentiniais filmais, sukurtais Paryžiuje įsikūrusioje kino laboratorijoje „L’Abominable“. Programą pristato „Super 8 Picnic in a Hand“ kolektyvas ir Tree LAB laboratorija Vilniuje. (Vasario 1 d., 19 val. Energetikos ir technikos muziejuje).

Režisierius Thierry‘is Jousse‘as, dirbęs legendinio kino žurnalo „Cahiers du cinéma“ redaktoriumi, atvyks pristatyti savo naujausio filmo „Aš esu niekieno žemė“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka prancūzų muzikos žvaigždė dainininkas Katerine. (Sausio 24 d., 18 val. susitikimas su svečiu „Meno avilio“ Mediatekoje).

Pagrindinėje šių metų programoje „Didžiosios ir mažosios iliuzijos“ pamatysime belgų brolių Dardenne‘ų Kanuose Didžiuoju žiuri prizu apdovanotą dramą „Berniukas su dviračiu“, Prancūziją 2012 m. „Oskarų“ apdovanojimo ceremonijoje atstovausiančią dramą „Karas paskelbtas“, žiūrovams jau pažįstamo kultinio režisieriaus Samuelio Benchetrito juodąją komediją „Pas Džino“, neseniai kino teatruose rodyto filmo apie Gaisbourg‘ą autoriaus Joano Sfaro animacinę juostą „Rabino katinas“, graikų kilmės kino meistro Costa-Gavras sūnaus Romaino Gavras stiprų debiutą „Išaus ir mūsų diena“, prieš porą metų „Žiemos ekranuose“ apsilankiusio Bruno Dumont‘o naujausią juostą „Be Šėtono“, kontraversiško režisieriaus Bertrando Bonello dramą „Prisiminimai iš viešnamio“ ir kt.

Gyvenime ir kine toli gražu ne visoms iliuzijoms lemta subliūkšti. Du linksmi iliuzionistai: prancūzų komikas Jacques‘as Tati ir garbingas festivalio svečias klounas Pierre‘as Etaixas pakvies mus patikėti mažais ir dideliais stebuklais… (Sausio 21 d., 18 val. kino teatre „Pasaka“ Pierre‘o Etaixo filmo „Gerbėjas“ seansas. Po jo režisierius susitiks su žiūrovais bei pristatys savo piešinių bei plakatų Jacques’o Tati filmams parodą).

Septintasis festivalis simboliškai apsilankys septyniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Nidoje, Panevėžyje ir Alytuje.

Daugiau informacijos http://ziemosekranai.lt/

fb-share-icon

Vienas komentaras apie “Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai 2012“: dienoraštis / apžvalga.

  1. Mano rekomendacija šį filmą pažiūrėt būtų nebūtinai prancūziškų komedijų (yra tokios?) gerbėjams, bet visiems ieškantiems kažko šilto, nuotaikingo, tačiau tuo pačiu ir originalaus. Jacques Tati filme dialogai yra antraeilis dalykas – “Mano dėdė” visų pirma yra vizualinė komedija. Tam tikra prasme tai arčiau nebylaus kino nei šiuolaikinių komedijų, tačiau vaizdų kalba šio prancūzo filme atrodo kur kas aktualesnė, priimtinesnė dabartiniam žiūrovui. Situacijų ir jų sprendimų absurdiškumas įvilktas į labai šiltą bei smagų rūbą, dažnu atveju sužadindavo mintį, kad “Mano dėdė” galėtų būti Luis Buñuel juostos “Smulkus buržuazijos žavesys” šviesioji, vasariškoji pusė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.