Žiūrėdami į muzikos vidurius pamatysite savo atvaizdą

Po M.A.M.A muzikinių apdovanojimų, svetainėje delfi.lt publikuotame straipsnyje* prodiuseris Martynas Tyla teigė, kad jis nemano, jog lietuviška muzika yra žemo lygio. Šis netiesioginis bandymas apginti lietuvišką pop muziką ar pagerinti jos reputaciją viešojoje erdvėje, leidžia daryti prielaidą, kad Lietuvišką pop muziką, tikėtina, visai nemaža visuomenės dalis girdi skambant prasčiau, pigiau, mažiau kokybiškai už jos alternatyvas, kurios gali būti realios ar įsivaizduojamos. Viena iš didžiausių lietuviškos pop muzikos alternatyvų yra tarptautinio pripažinimo sulaukusi JAV ar Jungtinės Karalystės kūrėjų kuriama muzika. Grožėdamiesi ja, klausytojai šią muziką paverčia pop muzikos etalonu ar universaliu standartu, kuris suteikia galimybę jiems išrūšiuoti muziką į gerą ir blogą arba, kitaip sakant, į klausomą ir ne. Klausytojai nenorėdami patys sau pripažinti, kad šie standartai, padedantys orientuotis muzikinėje erdvėje yra subjektyvūs, stengiasi juos, pridengtus „gero muzikinio skonio“ idėja „eksportuoti“ – įtikinti ir kitus bendruomenės narius, kad ši muzika yra ta, kurios jie turėtų klausytis jeigu siekia nors trupučio pagarbos iš aplinkinių. Alternatyva blogai lietuviškai muzikai gali būti ir klausytojo viltis, kad kažkur egzistuoja gražus ir kokybiškas skambesys, kurio jis dar neaptiko, bet tikrai aptiks jeigu ir toliau nuoširdžiai ieškos, o neradęs jį sukurs pats. 

Neigiamas požiūris į lietuvišką pop muziką kyla iš tikėjimo, o ne faktais grindžiamo žinojimo. Nors klausytojai turi sugalvoję daugybę priežasčių būtinų ne tik tokiam tikėjimui rastis, bet ir leidžiančių jam toliau egzistuoti, tačiau tikėtina dažniausiai šis tikėjimas palaikomas argumentais, susijusiais su muzikos skambesio techniniais parametrais. Argumentų paieškõs šiuose muzikos parametruose populiarumas glūdi prielaidoje, kad tokios muzikos sudedamosios dalys kaip harmonija, ritmas, orkestruotė, melodija ir pan. yra objektyvūs muzikos elementai. Kadangi tikima, kad klausytojas į šiuos parametrus visuomet žvelgia iš neutralaus taško ir juos suvokia tokius kokie jie yra, o ne iškreiptus subjektyvaus klausytojo žvilgsnio, šios muzikos raiškos priemonės klaidingai suvokiamos kaip galinčios tapti objektyviais muzikos kokybės ar gerumo rodikliais. Muzikos kūrinių techninių elementų patrauklumas slypi ne vien menamame jų objektyvume ar tame, kad jie lengvai prieinami, bet ir įsivaizdavime, kad tai yra elementai, kurie suteikia galimybę klausytojams pamatuoti ar „suskaičiuoti“ tokį abstraktų ir racionalizavimui sunkiai pasiduodantį reiškinį kaip muzika, o gautus rezultatus palyginti tarpusavyje.

Savo skonio argumentavimas muzikos techniniais parametrais yra kritikuotinas dėl kelių priežasčių. Visų pirma, techninių parametrų suvokti objektyviai neįmanoma, nes jų suvokimą visuomet įtakoja suvokėjo skonis, muzikinis patyrimas, laikotarpis ir kiti subjektyvūs ar kultūriniai faktoriai. Klausytojas visuomet tiek į pačią muziką ar jos techninę dalį žvelgia ne iš neutralaus, o iš suinteresuoto, subjektyvaus taško. Pavyzdžiui, išgirdę kūrinio akordą klausytojai girdi ne tik patį akordą, bet iš karto jam priskiria ir įvairias estetines savybes, todėl akordas tuo pat metu yra girdimas kaip gražus arba ne. Muzikos kūrinio „skrodimo“ metu nustačius jo harmoniją, orkestruotės vingrybes, ritmą, vokalinę partiją ir panašius kūrinio ingredientus galima tik konstatuoti tam tikrus faktus apie jį, tačiau šie faktai patys savaime neturi jokios vertės diskusijoje apie muzikos kūrinio gerumą. Jiems vertės suteikia vertybių sistema kuria vadovaujasi klausytojai. Šioje struktūroje muzikiniai faktai yra sudėlioti hierarchiškai nuo vertingiausių iki beverčių. Lyginant tarpusavyje skirtingų muzikos kūrinių parametrus galima nustatyti šių kūrinių sudėtingumo lygį, bet ne tai kuris iš jų yra gražiausias. Jeigu sudėtingumas klausytojo ar muzikinės bendruomenės vertybių sistemoje yra aukštesnėje vietoje už paprastumą, tuomet jis yra tapatinamas su gražiu ar geru muzikiniu skambesiu. Kažko buvimas ar ne muzikos kūrinyje pastarojo nepadaro blogu ar geru, tokiu jį paverčia jo klausantys klausytojai ir tai kokią funkciją esantis ar nesantis elementas užima jų vertybių skalėje.

Menamai objektyviais techniniais muzikos skambesio parametrais klausytojai bando pridengti norą ir siekį savo muzikinį skonį ar estetinių vertybių skalę įtvirtinti bendruomenėje kaip vienintelę teisingą arba bent jau teisingesnę už kitas. Šį tikslą palengvina ir vyraujantis požiūris, kad šie techniniai kūrinio parametrai yra objektyvūs, tad sudaromas įspūdis, kad klausytojai kitus bendruomenės narius nori įtikinti ne savo muzikinio skonio pranašumu, bet kažkuo kas yra aukščiau už subjektyvų muzikinį skonį. Pavyzdžiui, jeigu aš kitus įtikinėju, tuo, kad muzikos kūrinys yra geras, nes jo harmonija yra įvairesnė, melodinė linija labiau išplėtota, o orkestruotė masyvesnė aš iš tikro prisidengdamas tariamu objektyvumu bandau kitam įsiūlyti savo skonį kuris ir nulėmė tai, kad aš šias skambesio savybes netiesiogiai įvardinu pranašesnėmis. Šiuose klausytojų veiksmuose galima įžvelgti jų noro disciplinuoti ir reguliuoti muzikinę erdvę atspindį. Siekiama įvairiom priemonėm kontroliuoti tai kokios muzikos turėtų klausytis aplinkiniai. Šį veiksmą būtų galima įvardinti „muzikine higiena“, nes jo tikslas yra muzikos kūrinius ar stilius, kurie nepatinka klausytojui pripažinti netinkamais, neatitinkančiais reikalavimų, negalinčiais patenkinti klausytojų poreikių.

Tikėjimas, kad lietuviška muzika yra bloga argumentuojamas skambesio techniniais parametrais gali būti ir todėl, kad klausytojams yra sunku, o kartais netgi neįmanoma suvokti tikrųjų tokio požiūrio į lietuvišką pop sceną priežasčių. Šios priežastys gali būti per daug nemalonios, kad jas klausytojas pats sau galėtų pripažinti, todėl sprendimo neklausyti lietuviškos muzikos argumentavimą muzikos techniniais parametrais, reikėtų vertinti kaip racionalizaciją, už kurios slypi iracionalios priežastys. Nors iš išorės gali atrodyti, kad klausytojas vadovaujasi objektyviomis priežastimis, tačiau tikroji priežastis gali būti su šiuo racionalumu visiškai nesusijusi. Racionalūs argumentai reikalingi tiktai tam, kad klausytojui nereikėtų suprasti tikrosios tokio požiūrio į lietuvišką muziką priežasties. O priežasčių gali būti labai daug ir viena iš jų yra susijusi su klausytojo požiūriu į savo tėvynę. Labai tikėtina, kad dalis klausytojų, lietuviškos pop muzikos nemėgsta todėl, kad jie yra nusivylę šalies valdžia, jos vykdoma ekonomine ar socialine politika. Klausytojų nusivylimas tėvyne, kuris yra iš tikro nusivylimas valdžia suprojektuojamas ir į lietuvišką muziką, kuri kartais tampa bloga, ne todėl, kad jos skambesys yra blogas, o todėl, kad ji yra lietuviška.

9 komentarai apie “Žiūrėdami į muzikos vidurius pamatysite savo atvaizdą

  1. nu reik tiketis kad po ivykiu Kijeve ukrainietiskas popsas pageres

    1. Tiek Lenino skulptūrų nuvertus, muzika negali nepagerėti.

  2. Jurgi, su tavo tekstu būtų galima sutikti, jeigu jis būtų išvestas iš kokio pseudopokalbio apie Onutės Narbutaitės kompozicijų žemą lygį. Dabar gi, narstant Tylos atstovaujamos pop muzikos suvokimą, palyginimą, grožį, sudėtingumą ir pan. praleistos tokios svarbios sudėtinės dalys kaip tekstas ir dainavimas. Juos įvertinti objektyviai yra kiek lengviau.
    Tad sutikčiau su nuomone, kad LT popmuzikos muzikos lygis tikrai nėra žemo lygio ir jo lyginimas yra subjektyvus.
    O apie tekstus ir vokalą galima šį tą ir prilyginti, bet tai nėra lietuviškos popmuzikos išskirtinybė – tokių piguvų turi visos šalys.
    O „žemas lygis“ MAMA kontekste, sakyčiau, buvo kitose srityse – būtent Tylos ir kitų prodiuserių prastūminėjime savų atlikėjų, paties renginio, nominacijų ir laimėtojų išrinkimo tvarkoje…

    1. Ne visai sutikčiau su pastebėjimu, kad vokalas ir tekstas yra elementai leidžiantys tarpusavyje palyginti muzikos kūrinius, nors Jūs ir taikliai pastebėjote, kad neatsižvelgiau į atlikimo faktorių kuris šioje muzikoje yra tikrai labai svarbus.
      Be abejo, kad atlikėjui nusidainuojant galima nesunkiai įvardinti, kad jis dainuoja blogai, nes sukuriamas kognityvinis disonansas – fiziologiškai nemalonu klausyti, tačiau kuomet atlikėjai dainuoja švariai nurodyti kuris iš jų geresnis tampa pakankamai sudėtinga. Pavyzdžiui, kas dainuoja geriau, Vilija, Mija ar Vaidas Baumila. Visi jie dainuoja gerai, tačiau net neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų turime favoritus kuriuos įvardysime kaip geriausiai dainuojančius ir mano nuomone, jie favoritais tampa ne todėl, kad gerai dainuoja, o todėl, kad mums patinka dėl kitų priežasčių. Kaip tai neskambėtų makabriškai, bet jie mums atrodo kaip gerai dainuojantys ne todėl, kad iš tikro gerai dainuoja, bet todėl, kad klausytojams patinka atlikėjo asmeninės savybės, jie su juo tapatinasi ir pan.
      Iš kitos pusės, pavyzdžiui, jeigu Jums patiks Mija, nes jos balsas stiprus (nežinau ar taip yra :)). Kodėl tai turi žymėti, kad ji geresnė dainininkė? Nes Jūs ir tam tikra bendruomenė mano, jog tokios balso savybės yra vertybė ir šias savybes vertina labiau nei kitas. Kita bendruomenės gali manyti visai priešingai. Jeigu Jūsų bendruomenė bus pakankamai aktyvi jos propaguojama nuomonė ims dominuoti, virs tam tikra intersubjektyvia tiesa, todėl ir Jūs manysite, kad esate teisus, taip galvodamas. Puikus to pavyzdys yra tai, kokia vertybe yra laikomas operinis dainavimas, nors tai yra tik vienas iš dainavimo būdų.

    2. Galbūt netgi ne taip svarbu ar yra universalūs standartai ir ar tikrai kas nors jais vadovaujasi vertindami muzikos kūrinius. Manau, kad šiuo atveju visai įdomu yra tai, kad pop muzika egzistuoja ne vien dėl estetinių priežasčių, bet ir kaip sritis, kuri suteikia objektą klausytojų vertinimui. Kažkur teko skaityti, kad vertinimas yra vienas iš didžiausių žmogiškų malonumų.

  3. Paskutinė Jurgio pastraipa yra super taikli. Priminė neseną New Yorker straipsnį apie pop-žiniasklaidą. Keletas citatų:

    „Hating some crazy old loudmouth who is a vindictive bully and lives in a castle is far less of a strain than thinking about the vulgarity and the prejudices of his audience.“

    “People who are not capable of disliking the lower middle class in toto, since it is a formidable tax on their emotions, can detest Hearst instead.”

  4. Tekstas parašytas filosofijos (sofizmo) metodo rėmuose, tačiau pritaikius lyginamąjį (sociologinį) metodą…

    Teko susidurti su žmonėmis, paklausiusiais įvairių Europos tautų popmuziką, kurie, remdamiesi savo ilgamete patirtimi sako, kad dabartinė lietuviška estrada iš esmės atitinka rusišką(-ukrainietišką-belorusišką-etc) tradiciją, tik su skurdesnėmis aranžuotėmis, mažiau rafinuotais tekstais.

    Lygiai taip pat kaip prieš kelis dešimtmečius Dinamika-Džordana-kitižinomesnitometovardai-velniasžinokaipdėmėsiocentreikišiol atitiko lenkišką „disko polo“ liniją, kuri išaugo iš „modern talking“ tradicijos – tik vėlgi buvo skurdesnis jos atspindys.

    Nusivylimas valdžia manau čia ne prie ko, arba jis būdingas tik daliai visuomenės, kuri per daug minčių turi apie „gerą šeimininką, kuris pataiso (šuns) būdą“. Tiesa, kaip nekeista, ji DAUGIAU klauso ir muzikos.

    Yra (nedidelė, bet produktyvi) „neofolkinė“ visuomenės dalis, kuriai ši aplinkybė neveikia. Šios mano mintys pagrįstos sociologiniais tyrimais.

    1. Man atrodo, kad praktiškai nuo nepriklausomybės atkūrimo pastoviai vyravo nuomonė, kad lietuviškas popsas yra rusiško popso kopija. Galbūt taip ir yra, tiktai ar tikrai Jūs manot, kad rusams pavyko sukurti savo unikalų pop muzikos skambesy, kuris tikrai skirtųsi nuo tarptautinio?
      Man, kartais atrodo, kad nuvertinus rusišką popsą, o jis yra nuvertinamas, tokiu būdu netiesiogiai nuvertinamas ir lietuviškas popsas kuris pastoviai lyginamas su rusišku ir įvardijamas kaip jo kopija. Tokiu būdu lietuviškas popsas yra ne tik blogas, bet dar ir kolaborantas – bendradarbiaujantis ir skleidžiantis priešišką ideologiją.

  5. Jei jau kalbam apie M.Tylos „globojamą“ popmuziką, tai būtina paminėt rusiškosios popestetikos įtaką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.