„Jauna muzika“ į jaukiąją šv. Kotrynos bažnyčią viliojo žadėdama filmo „Didysis grožis“ garsus. Be to, seniai jau buvau girdėjusi P. Geniušą, o šis ruošė dviejų kūrinių atlikimo premjeras, tad dvejonės eiti-neiti ilgai netruko.
Toliau skaityti JAUNA MUZIKA ir Petras Geniušas @ šv. Kotrynos bažnyčia 2016-03-28
Nacionaliniame Kauno dramos teatre šią žiemą V. Bareikis pristatė Šekspyro „Hamletą”. Dauguma, norom ar nenorom šį šviežią pastatymą lygina su ankstesniaisiais, lietuviškosios publikos atmintin įsirėžusiais E. Nekrošiaus ir O. Koršunovo Hamletais. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš pastarųjų nesu mačiusi, todėl V. Bareikio „Hamletas” nugulė mano sąmonėje visai ant balto, kiekvieno žmogaus sąmonėje Hamletui skirto lapo. Spektaklis tiesiog negalėjo sukelti jokių asociacijų su kitų režisierių darbais, dėl to su jais ir nebus lyginamas.
Nedaug yra spektaklių, kuriuos noris žiūrėti antrą, trečią kartus. Man šį pastatymą – norisi. Kertiniai aspektai, dėl kurių spektaklis lieka atminty (o ne nuplaukia kaip dūmas pavėjui beišsisklaidąs), be abejo yra įdomi scenografija, palengva išvystomas Hamleto pamišėliškumas bei asmeninė drama ir žinoma, kaip be jo, – lietus scenoje.
Toliau skaityti Spektaklis „HAMLETAS” (rež. Vidas Bareikis) @ NKDT
Skambiai tituluojami lietuviško indie roko vėliavnešiais, vaikinukai išleido naują albumą. Matosi, kad visi atsakingai ruošėsi, PR’o kompanija nemiegojo, albumo išleidimas kainavo daugiau nei ta kaina už kurią yra pardavinėjamas ir štai, pristatymai jau vyksta vienas po kito, Colours of Bubbles muzika nuo centrinių miestų sklinda ir plečiasi gilyn.
Man šis koncertas ir buvo ta tiesiogine prasme albumo pristatymas, nes tik prieš ateinant į New York Legendos klubą specialiai paklausiau dvi dainas “Edge of the World“ ir “Rusty Trombone“. Kalbant apie Colours of Bubbles, buvau klausiusi jų pirmąjį albumą bendro išsilavinimo dėlei, bet rimčiau įstrigęs buvo tik kūrinys “Home“. Tad įspūdžiai itin gryni ir nepersunkti išankstiniais lūkesčiais ar nuostatomis.
Užbėgant už akių išduodu, kad pati muzika albume, kai jau prasukau kelis kartus, man patiko labiau nei kad visa visuma koncerto metu. Taigi, kodėl?
Toliau skaityti COLOURS OF BUBBLES „She is the Darkness“ pristatymas @ Legendos 2016-03-18
Gerai klausytojų pažįstami kaip lietuviškų tekstų skleidėjai ir todėl mėgstami, fainuoliai Liūdni Slibinai sudėjo savo asmeninius suvokimus į šįkart jau asmeniniais tekstais grįstą albumą. Ką tik prasidėjo šio albumo pristatymo koncertai, į kuriuos mano manymu visiems Liūdnų slibinų fanams, šiaip prijaučiantiems ir būsimiems klausytojams geriau nueiti prieš pradedant klausyti albumą. Tada paaiškės, kodėl į koncertus gali patekti labai ribotas skaičius klausytojų, kodėl jie dainuoja be mikrofonų ir tykiai siurbčioja arbatą, o čia, žiū – ima klykauti iš to apmaudo, nes juk viskas netrukus baigsis. Bet gal apie Slibinų sukurtas kamerinio efekto emocijas pradėsiu nuo pradžių.
Toliau skaityti LIŪDNI SLIBINAI „Viskas netrukus baigsis“ @ LNDT 2016-03-20
Už lango vėl ūktelėjo žiema, tad kodėl gi prieš artėjantį Kino pavasarį neprisiminus žiemos vakarus skaidrinusių ir šildžiusių prancūzų bei vokiečių kino festivalių. Tada ir kaip reikiant atsibodęs sniego spindėjimas ne taip akis skaudins ir žvarbūs vėjai ne taip stipriai rankų ir kojų galūnes šaldys.
ŽIEMOS EKRANAI /ECRANS D’HIVER
Smėlio pilys / Les Chateaux de sable, 2015
Atidarymo filmas pasirinktas tinkamai, nes sakyčiau itin prancūziškas, su pastebėjimais ir komentarais apie veikėjus, sklindančiais „iš už kadro”. Na, tokiais, kuriuos norisi vadinti „Amelijos iš Monmartro tipo komentarais”, mat tiesiai šviesiai apibūdina veikėjų jausmus, prisiminimus ir išgyvenimus, kai kadre rodomas veidas stambiu planu. Filme veiksmas vyksta vieną savaitgalį, kai Eleonora ir Samuelis, buvusi pora atvyksta į Bretanę paruošti pardavimui namo, kurį Eleonora paveldėjo iš neseniai mirusio savo tėvo. Gan jausmingas filmas, Toliau skaityti [kinas:] Žiemos ekranai ir Vokiečių kino dienos 2016
Galima būtų mikliai skaičiuoti atlikėjas, kurios savo muzikinę kelionę pradeda su fortepijono klavišais pašonėje ir tik vėliau išdrįsta muziką apsiauginti gitarom, mušamaisiais ar elektronika. Visi žinom, kad Jurga Šeduikytė joms nepriklauso. Ji nuo pat pradžių buvo paėmus jautį už ragų, nesicackino rymodama prie pianino. Tad kai buvo paskelbta, jog naujus metus Jurga pradės visai atsinaujinusi/atnaujinusi kūrinius, nes girdėsime tik ją vieną pačią ir fortepijoną naujoje koncertinėje programoje „Jurga | New”, pasidarė smalsu.
Maxence Cyrin mano buvo atrastas Spotify lobynuose, ilgai klausytas net nesigilinant nei ką konkrečiai groja, nei kuo vardu atlikėjas. Ausiai malonios jo perdirbtos žinomų kūrinių aranžuotės nepastebimai praplaukdavo kambaryje, kol galiausiai įsiminiau pavardę ir grojaraštyje Maxence Cyrin pradėjo suktis dažniau. Todėl buvo itin maloni staigmena, kai paskelbė šį fortepijono klavišų muzikos koncertą Kongresų rūmuose pačioje pavasario užuomazgų pradžioje.
Iš pradžių neketinau rašyti, nes juk Ievos Narkutės muziką ne tik visi gerai žino, bet sėkmingai ir klauso (jos „Švelnesnis žvėris” prieš kelias dienas tapo Auksiniu žvėrimi, – Ievai įteiktas Auksinio albumo apdovanojimas, t.y. parduotos 5000 kopijų). Tačiau jos puikus koncertas su simfoniniu orkestru, transformavęsis į albumą ir tapęs malonia staigmena tiems, kurie dažnai verkšlena, jog koncertai dažnai būna geresni, nei įrašai, kurie labai priklauso nuo prodiuserių rankos (na, tokiems koncertus mėgstantiems labiau, kaip aš), vis tik privertė pasidalinti teigiamais įspūdžiais.
Čia rasime septyniolikos kūrinių, parinktų iš abiejų ankstesnių albumų aranžuotes ritmo grupei ir Lietuvos Valstybiniam Simfoniniam orkestrui (aranžuočių orkestrui autorius – Jievaras Jasinskis, dirigentas Ričardas Šumila), kurios buvo atliktos ir dar skambės koncertuose.
Toliau skaityti IEVA NARKUTĖ sutinka Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą [2016]