1. Karl Ove Knausgård „Mano kova“ (leidykla „Baltos lankos“)

Galvojant apie visas per metus skaitytas knygas, man ši įsiminė labiausiai. Knausgårdo išskirtinumas yra drąsus, nuoširdus, atviras rašymo stilius, kurį pasitelkęs, jis net kalbėdamas apie paprastus kasdienius dalykus, apgaubia šiuos filosofinėmis refleksijomis, įdomiais pamąstymais. Nesunku suprasti, kodėl šis kūrinys tapo tokiu svarbiu ir suprantamu milijonams žmonių visame pasaulyje, nes jame kiekvienas skaitytojas randa save, savo mintis, savo kovas, kurias Knausgardas, išsilaisvinęs iš įprastų literatūrinių ir stilistinių formų, išdrįso įvardinti, aprašyti ir pavadinti tai literatūriniu kūriniu. Daugiau…

Ar meilė be atsako nėra tūkstantį kartų baisiau nei prastai pasibaigusi meilė?

Pats nepastebėjau, kaip tapau prancūziškai rašančios belgės Amélie Nothomb gerbėju. Matyt, viskas prasidėjo nuo jos garsiausios knygos „Baimė ir drebėjimas”, kuris parodė, kad ši moteriškė turi savitą ir žavų stilių, pasireiškiantį nedidele, per pusdienį perskaitoma knygos apimtimi, paprastu, lengvai skaitomu žodynu, nesudėtinga struktūra, prancūzišku laisvumu ir kiek sarkastišku humoru. Taip Nothomb per pastaruosius 26-erius metus parašė daugiau kaip 26 knygas, kurių, džiugu, ne vieną turime ir lietuviškai.

„Plak, širdie” (orig. Frappe-toi le cœur, 2017) – vienas paskutiniųjų Nothomb romanų, kuriame autorė jau kiek per daug atkartoja pati save. Iš esmės visą savo gyvenimišką patirtį Nothomb atskleidė autobiografiniame romane „Alkio biografija”, kuriame paaiškėjo iš kur kilo jos pomėgis nuolat gvildenti temas apie grožio standartus, baletą, anoreksiją, savo kūno fizinį alinimą, motiniškos meilės klaidas, visam gyvenimui sukeliančias vaikams psichologines pasekmes.

Buvo laikai, kada ne suaugusiesiems skirtos knygos priešpaskutiniame lape turėdavo užrašą, nurodantį kurio brandos tarpsnio vaikui kūrinys skirtas. Štai Johno Steinbecko „Bėrasis ponis” (orig. The Red Pony) nurodo, kad yra skirtas jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams. Tiesą sakant, nesu tikras, kokius gyvenimo metus tai konkrečiai apibrėžia, bet, manau, turėtų būti skirta asmenims nuo septynerių iki dvylikos metų. Tai kurį laiką skatino vis atidėti šią knygutę į šalį, netraukė ir lūkestis ten rasti kažkokią vaikišką istoriją apie šaunaus bėrulio nuotykius, tikriausiai kokių Amerikos indėnų apsupty – bent tokį siužetą galvoje gimdė lietuviškojo leidimo viršelis, kuriame vaizduojami du arkliai ir kelios su lankais lakstančios ilgaplaukės žmogystos.

Oh, kaip aš klydau. Bet pasirodo, ne aš vienas – apie panašias „Bėrojo ponio” skaitymo atidėliojimo priežastis knygos angliško „Penguin Books” leidimo įvade pasakoja amerikiečių literatūros profesorius Johnas Seelye’jus. Taigi, šis kūrinys tikrai privalo būti perskaitytas brandaus asmens, kuris po to turėtų pats nuspręsti, ar duoti savo atžalai ar ne. Aš duosiu. Kišiu primygtinai su pažadu perskaičius apdovanoti kokiu norimu šiuolaikiniu niekalu. Toliau skaityti JOHN STEINBECK „Bėrasis ponis” →

Jei norite pamąstyti apie tai, kodėl žmonės tokie pavojingi kitoms rūšims, įsivaizduokite brakonierių Afrikoje su AK-47, miškakirtį Amazonijoje su kirviu – ar, dar geriau, įsivaizduokite save su knyga rankose.

Amerikiečių žurnalistės Elizabeth Kolbert knyga „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija” traukia akį ne vien ryškiai raudonu viršeliu. Ši knyga 2015 m. laimėjo Pulitzerio negrožinės literatūros premiją ir pasakoja apie šiomis dienomis kaip niekada aktualią aplinkosaugos temą, kurios smaigalyje rūšių išnykimas. Istorija mena, kad gyvybei išnykimu grasinančių katastrofų mūsų planetoje jau vyko penkis kartus, o Kolbert klausia, ar jos knygoje minimi faktai nerodo, kad jau artėja ir šeštasis gyvybės išnykimas, kurį sąlygoja viena išradinga sausumos gyvūnų rūšis.

Tokia knygos anotacija mane sugundė, juolab, kad laikau save su protu prijaučiančiu planetos išteklių tausojimui (esu iš tų, kurie bamba dėl neišjungtos šviesos, negali užmigti girdint iš čiaupo lašantį vandenį, pyksta dėl besaikio vartojimo ir panašiai), o dar kaip tik buvau pradėjęs skaityti Robert’o J. Sawyer’io „Skaičiuojantį dievą”, kuriame Didieji penki išnykimai vaidina ne paskutinę rolę, tad nieko nelaukęs ėmiausi „Šeštojo išnykimo”. Toliau skaityti ELIZABETH KOLBERT „Šeštasis išnykimas. Ne vien gamtos istorija” →

(Jau) praėjusią vasarą beveik visą mėnesį buvau apsėstas skaitymo nuodėmės. Pats suvokiau, kad elgiuosi ne visai tinkamai daugumos pagerbtų raštininkų atžvilgiu, bet nieko su savimi negalėjau padaryti. Lyg koks narkomanas kėliausi ir guliausi su Nesbo Hariu Hūle, rijau knygą po knygos, kol nebeliko nė vienos. Tiksliau, kol liko žinia, jog tik 2019-aisiais gausiu naują dozę. Ar iki to laiko bus lomkės? Manau, ne. Panašios lektūros netrūksta. Tiesą sakant, net vietoje Nesbo mieliau skaityčiau Henning’o Mankell’io seriją apie Kurtą Valanderį arba John’o Burdett’o romanus apie Tailando detektyvą Sončajų Džitpličipą. Deja, minėtos galimybės skaitant lietuviškai nėra viliojančios: vienu atveju yra išleistos tik kelios knygos be jokios chronologinės tvarkos, kitu – leidyba sustojo po trečiosios (iš šešių) knygos. Trečiu atveju, nežinau, ar yra koks kitas panašus lietuviškai išleistas visas ciklas – nuo pradžios iki pabaigos. Todėl griebiausi Hūlės, bet ir tai ne iš karto (t.y. kai lietuviškai pasirodė trečioji ciklo dalis „Raudongurklė”) – pradėjau skaityti tik tada, kai jau buvo galima skaityti nuo pirmosios, „Šikšnosparnio”, iki paskutinės.

Ačiū už tai leidyklai „Baltos lankos”, nors nežinau, kodėl leidykla šių knygų nenumeruoja ir nepadeda skaitytojams lengviau susigaudyti ciklo knygų eiliškume, o tai šiuo atveju gana svarbu, nes tik skaitant chronologine tvarka galima patirti didžiausią malonumą ir visą ciklą suvalgyti kaip vieną skanų pyragą, o ne saldainių rinkinį. Toliau skaityti JO NESBØ „Gelbėtojas”, „Sniego senis”, „Šarvuota širdis”, „Vaiduoklis”, „Policija” ir „Troškulys” →

Kriminalinis romanas iš siaubo karaliaus. Kodėl gi ne? Juolab, kad jo artimesni realybei kūriniai („Mizerė”, „Doloresa Kleiborn”) yra daug stipresni ir man labiau įdomesni, negu tie su paranormaliais reiškiniais ir velniais klouno veidu. Dostojevskiškos pretenzijos Stephenui Kingui jau, matyt, ir liks tik pretenzijomis, bet bandymai įlįsti į veikėjų dūšią jam visai sekėsi, nors ilgainiui ir tapo kiek šabloniški, užsiciklinę ties kokia viena, per visą kūrinį besikartojančia fraze. Pastarasis jo kūrybos bruožas ilgam atbaidė nuo Kingo pavardės skaitomų knygų viršelyje, bet čia – detektyvas. Ir ne tiesiog, o 2015-aisiais gavęs Edgar Award už geriausią romaną – tokių romanų lietuviškai turime nedaug.  Taigi, imu „Poną Mersedesą” ir įkrentu iki pat pabaigos.

Romanas pasakoja apie beprotį, pavogusį galingą mersedesą, kuriuo įsirėžia į bedarbių minią, laukiančią per naktį prie pastato, kuriame turi vykti darbo vietų mugė. Bylą imasi tirti detektyvas Bilas Hodžesas, tačiau nesėkmingai – taip net sulaukia pensijos ir galvoja ramiai pabaigti likusias dieneles. Tačiau tada gauna pono Mersedeso laišką, kuris ramybę sujaukia ir pradeda pelės ir katės žaidimą. Tik čia dažnai sunku suprasti, kas – katė, kas – pelė.

Taigi, „Ponas Mersedesas” nėra klasikinis detektyvas, sava struktūra ir siužetu labiau primena dabar populiarius skandinaviškuosius trilerius. Aš paprastai nemėgstu tų trilerių, kuriuose blogiukai identifikuojami jau knygos pradžioje, nes paslapties mažiau, o pabaiga vis tiek aiški. Bet su visu nemėgimu, nepagarba ir skeptiškumu tokiai knygos struktūrai turiu pasakyti, kad „Ponas Mersedesas” Kingui pavyko. Kai skandinavai stengiasi save perspjauti mistikos, egzotikos, iš piršto laužtų faktų ir išimčių iš taisyklių rinkinyje, Kingas ima paprastą receptą ir jis suveikia. Žinoma, čia nemažai padeda ir amerikiečio kinematografinis tekstas, leidžiantis pasakojamą istoriją priimti už gryną pinigą. Tinkamai suveikia ir Hodžeso personažas – kenčiantis nuo antsvorio, nesveikai gyvenantis, mėgstantis išgerti, nieko nesuprantantis apie kompiuterius ir šiaip šiurkštaus bendravimo būdo tipas, kurio elgesys, išvaizda ir net mąstymas visiškai prasilenkia su superduper detektyvo paveikslu. Net negalima teigti, kad Hodžesas daug prisidėjo prie pono Mersedeso sugavimo, bet jo buvimas romane yra tai, ant ko viskas laikosi, dėl ko pamilsti šią knygą ir nori dar. Toliau skaityti STEPHEN KING „Ponas Mersedesas” ir „Radybos” →

Aštuonerių metų prireikė, kad amžinatilsio Stiego Larssono pradėta „Millennium” serija sulauktų tęsinio. Larssono giminaičiams ir jo sugyventinei taip ir nepavyko susitarti, tad nebaigtas ketvirtasis rankraštis lieka stalčiuje, o tai, ką turime „Merginoje, kuri pakliuvo į voratinklį” yra šimtaprocentinis Stiego palikimo valdytojų pasamdyto švedų rašytojo Davido Lagercrantzo kūryba, kuri spinduliuoja gryniausią komerciją ir nieko daugiau.

Ko reikia geram trileriui ar kriminaliniam romanui? Geros gerai papasakotos istorijos. Gera istorija yra tokia, kuri intriguoja, sudomina, neleidžia atsiplėšti, sukelia papildomų minčių vienu ar kitu klausimu, pagaliau – leidžia geriau pažinti herojų. Gerai papasakota istorija yra tokia, kuri leidžia ja įtikėti ir teikia skaitymo malonumą. Deja, nei vieno iš tų dviejų bruožų Lagercrantzo kūrinys neturi. Toliau skaityti [Millennium IV :] DAVID LAGERCRANTZ „Mergina, kuri pakliuvo į voratinklį” →