Jeff‘o VanderMeer‘o trečioji ir paskutinioji „Pietinio pakraščio“ trilogijos dalis „Susitaikymas“ (orig. Acceptance) tęsia beepilogės „Santakos“ veiksmą. Deja, tas tęsinys baisiai išsikvėpęs ir skaitytojui telieka susitaikyti su tuo, kad trijų šimtų puslapių tekstas išganymo ir didelio džiugesio nesuteiks.

Autorius pasakoja jau iš ankstesnių knygų pažįstamų veikėjų likimus, įtraukia ir naujų personažų, sudeda kai kuriuos taškus, tačiau visuma lieka virimu tose pačiose sultyse, kurios nauju poskoniu neatsiskleidžia. Jeigu „Susitaikymo” kelios esminės mintys būtų įkomponuotos į trilogijos antrąją dalį, tai trečiosios galėtų nebūti. Galėtų ir šiaip nebūti, nes (nors veik visas veiksmas vyksta paslaptingojoje Srityje X) čia nėra atsakymų, nėra naujų, netikėtų posūkių, nėra nuostabos, siaubo, įtampos, šiurpo, nerimo, ar kitų emocijų, kurių galima būtų tikėtis iš tokio, weird fiction, žanro. Visuma dvelkia komerciškai sėkmingos kortos ištraukimu, bet negalima ta pačia korta tikėtis kirsti kelissyk. Kai kurie šaltiniai sako, kad trilogija turėtų pasipildyti ir dar viena dalimi. No no no, nebereikia dar vieno tomo formos be turinio, be emocijos, be postūmio ir, perfrazuojant vieną knygos herojų, be atsakymų, o tik su klausimais.

– Aš ne atsakymas. Aš klausimas.

O po pasipiktinimo pliūpsnio reikia pasakyti apie „Susitaikymą” ir teigiamų dalykų. Visai patiko iš praeities, Srities X pradžios atkeliavęs naujasis knygos personažas, švyturio prižiūrėtojas, ir jo kiemą dažnai aplankanti jauna mergiūkštė. Ši linija spinduliuoja šiluma, šviesa ir grožiu, kuris puikiai dera kontrastiškam, ne pačiam svetingiausiam ateities pasauliui, kuriame Sritis X jau bus įleidusi daigus ir kur vis dar tebesiblaško direktorė, Kontrolis, Paukštis Vaiduoklis. Pastarųjų potyriai mažai įdomūs, neatskleidžia nieko naujo, skirti tik puslapių kiekiui padauginti. Kad kažkas veikia genomą, daro mimikrijos ir biologijos stebuklus, žino, ką daryti su molekulėmis ir membranomis, viską mato kiaurai, paslapčia seka, o paskui dingsta, skaitytojas suprato jau iš ankstesniųjų serijos knygų, tad šių personažų linijos darosi beprasmės ir labiau stabdančios, nei leidžiančios knygos puslapiams stumtis į priekį.

VanderMeer’as vis dar moka rašyti, kurti atmosferą, geba parinkti taiklų žodį, turi savitą stilių, tačiau prie fabulos posūkių turėtų labiau padirbėti.

Betgi visada mums po nosimi egzistavo nežinomos gyvybės formos, tik mes pernelyg akli, kad jas įžiūrėtume.

Kaip ten bebūtų, dėkui „kitos knygos”, kad net su kukliu 1200 egzempliorių tiražu ryžosi užbaigti trilogiją, kad nepabijojo įbristi į kiek kitokios literatūros teritoriją, kuri, tikiu, turi savo skaitytoją ir pas mus, ir tikiuosi, kad nuo keistosios literatūros neatsižegnos.