Mes su Karoliu (aka The Boys Cult) nuolat bendraujame, jeigu galima taip pasakyt… Pamenu prieš gerą pusmetį (ar ne?) pagautas euforijos atsiuntė tai, kas dabar yra jo pirmoji muzikinė pasaka-istorija trijų tokių pasakų-istorijų lentynoje – „Aušra”. Dar nespėjus (nemokamai) albumu pasidalint su skaitytojais, Karolis kažką burbtelėjo apie neįvertintus menininkus ir paprašė nuorodos nedėti.

Dabar gi (tiesos labui reikia prisipažinti, kad albumas internete jau nuo spalio), Karolis Buržinskas iš tiesų dovanoja savo sci-fi pasaką RECCA (aka „pasaka nr.3”), o prie jos dar prilipdo ir mini pasaką „Pūkelis” (aka „pasaka nr.2”). Maža to, žada, kad Kalėdoms G. skaitytojams padovanos ir „Aušra” – brangiausią savo kūrinį.

Pasakos? Apie ką aš čia? Pasistengsiu trumpai ir paliksiu jus su muzika… Matai, skepticizmo šios muzikos atžvilgiu galima priskaldyti tiek pat, kiek ir susižavėjimo akimirkų. Tarkim, klausant „Aušros” (tikiuos, turėsi progos išgirsti), kurią Karolis vadina „yra visa mano širdis ir tai gražiausia ką esu sukūręs”, gali kritikuoti paties Karolio balsą, intonacijas, kuriomis ta pasaka skaitoma, tačiau nepajausti, kad teksto naivumas ir nuoširdumas yra viena – neįmanoma. Taip tarp tų ambientinės elektronikos garsų ir praleidau vieną kitą dieną – ne todėl, kad tai buvo geriausias metų albumas, bet tiesiog… Naujas muzikinis formatas, šiltas pateikimas. RECCA gi kiek kitokia pasaka… Nesileisiu į turinio atpasakojimą ar analizę, nes jis man suveikė tik pradiniame etape – kai reikėjo nors kartą perklausyti. Tačiau, kai tas gal kiek paviršutiniškas tekstas lieka antrame plane, o tu iš kito aplankalo išsitrauki albumo instrumentinę versiją… Tada tai ima hipnotizuoti ir leidžia kurti savus tekstus – mano atveju tai darbiniai tekstai, kurie gimė palaikomi muzikinio fono. Nuo Jóhann Jóhannsson ambient’o iki synthpop’o bonus kūriniuose. Turėtų neblogai susiklausyti šaltais žiemos vakarais…

Atsisiųsti: Karolis Buržinskas – RECCA [2009].