Intellectuals have no taste.
Kaip ta „Jaunystė”? Jei trumpai: graži, bet ne didi.
Pats Sorrentino aukštai užsikėlė savo kokybės kartelę ir ją išlaikyti bus vis sunkiau – gi negali kaskart žavėti žiūrovą akies vyzdyje matomais atspindžiais. Ypatingai formai ima reikėti ir ypatingo turinio, kurio „Jaunystėje” galima pasigesti.
Jeigu vizualinė pusė vis dar maloni akiai, tai rodoma istorija prašosi didesnės gelmės, originalumo. Gal siužeto įspūdį man sumenkino ne taip seniai matytas „Zils Marijos debesys” („Clouds Of Sils Maria”), kuris kiek per kitokią perspektyvą, tačiau gvildena labai panašias problemas, o ir nufilmuotas toje pačioje Šveicarijoje.
„Jaunystėje” viskas lyg ir prasideda logiškai. Du seni draugai leidžia laiką Alpių kalnų kurorte. Vienas ieško sprendimo būsimo savo filmo finalinei scenai, kitas, tiesiog, ilsisi, bando atgauti jėgas ir atsimušinėja Anglijos karalienės pasiuntinio bandymui įtikinti dar kartelį Jos Didenybei padiriguoti paties parašytą operą. Prie jų prisijungia ir tik vyro palikta kompozitoriaus dukra. Dar aplinkui sukinėjasi jaunas aktorius, laukiantis atvykstančios Mis Visata, ir pats kamuolio dievas – Maradona. Visi turi savų praeičių, gyvena savą siužetinę liniją, kurią į viena supina SPA procedūros bei senatvės ir jaunystės požiūriai į tuos pačius dalykus.
Mizanscenos lengvai slysta pro akis ir smegenis, prie to prisideda gražūs gamtos vaizdai, pavyzdinis operatoriaus ir režisieriaus darbas, nuostabus garso takelis su gyvu Mark’u Kozelek’u, puikūs aktoriai (Michael Caine, Harvey Keitel, Rachel Weisz), bet… Tie patys aktoriai filme nekalbėjo. Jie lyg bėrė frazes, sentencijas, tačiau aktorystės meną perėmė kamera. Ji pasakojo vizualią istoriją, rodė artimus ir tolimus planus, glostė akį spalvomis ir lipdė aktorių pozas. Tai žavėjo. Maždaug akademinę valandą, po kurios ėmiau jausti nuovargį dėl tolygaus, nežinia kur vedančio ritmo, intrigos trūkumo, stereotipiškų problemų, pabodo laukti sprogimo (gi buvo sakančių, jog paskutinįjį pusvalandį sunkiai valdė ašaras), kurio taip ir nesulaukiau. Kuo toliau, tuo labiau istorija ėmė darytis dirbtinesnė, vaidyba neįtikinamesnė, scenos sustatytos tik siekiant išgauti vizualų efektą, tačiau bendram paveikslui visiškai nebūtinos, personažai ima atvirauti, pateikia atsakymus į užduotus žiūrovui klausimus, tačiau tie atsakymai „Jaunystėje” tokie, jog didesnis efektas, mano manymu, būtų jų negavus.
Ok, Sorrentino moka pateikti naujų klausimų filmo paskutinėmis minutėmis, bet tai visumos neperdažo kitomis splavomis.
Verdiktas: pamatyti būtina, bet tikėtis didžios „Jaunystės” nereikėtų.
Tai, kad ir Didis grozis nebuvo is labai didziu:-)
kinematografiniu atžvilgiu, grožis buvo Didis ;)
hmm… Jurga, o tai kokie tie kinematografiniai kriterijai lėmė didžio grožio didybę? nes man asmeniškai didis grožis buvo tiesiog didis feilas
Aš turėjau omenyje, kad šiuo atveju, man asmeniškai (kaip sakė Rolandas) įspūdį darė ne kiek scenaristo ar aktorių darbas, bet gal labiau režisieriaus ir operatoriaus indėlis. Tai, kaip ši juosta buvo nufilmuota – perpsektyvos, šviesa, efektai, spalvos, fokusai, parinktos vietos filmavimui, erdvinės ir muzikinės sąsajos, santykis su filmo idėja ir t.t…
Bet apie „Didį grožį” mes jau diskutavome čia ;):
https://www.g-taskas.lt/kino-teatre-didis-grozis-rez-paolo-sorrentino-2013/
Nepiktai aš čia, bet bijau, kad, jeigu „Didis grožis” nusipelno apibūdinimo „didis feilas”, tai bet kokia diskusija čia prilygtų bandymui vaikui išaiškinti, jog seksas yra geriau negu ledai.
Kinematografas, mano žiniomis, yra tiesiog kinas :) Tai, Jurga, tau „Jaunystė” patiko, kaip kinas, ar ne? :) Žiūrint „Jaunystę” reikia priimti režisieriaus diktuojamas žaidimo taisykles. Nepatinka? Well, visiems neįtiksi. Filmas iš ties yra rinkinys paveiksliukų, citatų. Istorijos čia nėra – istorijos yra ten toli praeityje, jau beveik ir nematomos, užmirštos, bet vis įtakojančios, ką darome prabudę kiekvieną rytą. Ciniškai, abejingai, ironiškai, su humoru, apskaičiavimu, lyg gyvenimas būtų varomas ne emocijų, jausmų, bet matematikos. Aš kartais galvoju „na štai, graži scena, bet kam jos čia reikia, kas ja norėta pasakyti?” ir tuo pačiu prigaunu save atsakant, jog galbūt režisieriaus tikslas šioje vietoje buvo parodyti kažką gražaus, prabudinti šį jausmą manyje? Ne 1+1=2, bet, kaip pasakytų Zen meistras KATZ! Kas turi atsitikti, jog grąžintų tavyje tą, kuris atvedė tave į tai, kuo tu tapai? Lyginant su „Jaunyste”, tiek „Didis grožis”, tiek kai kurie kiti režisieriaus darbai buvo nepalyginamai didesnė pramoga – šventė su balionais atrodo kur kas patrauklesnė nei išsivėmimas, nors dar klausimas, kuris yra naudingesnis organizmui?
Pauliau, kol kas iki „Jaunystės” dar nedaėjom.. :)) nei šioje diskusijoje, nei savo laike ;)
O gal čia visgi tiesiog skirtingos žmonių nuomonės, nes tai ką matau aš, nebūtinai matot jūs ir nelabai yra prasmės klausti kur čia tas „didis grožis”? Yra žmonių, kurie Tarkovskio Stalkerį IMDB įvertinę 1 iš 10.
Pažiūrėjau ir aš „Jaunystę”. Mano nuomone, tai bene silpniausias Paolo Sorrentino filmas. Iš esmės, Sorrentino stilių jau galima atpažinti vos užmetus akį, vien iš filmavimo ir montažo manieros, bet vien formos neužtenka. Iki vidurio dar lyg ir nieko, bet į antrą pusę, turinio prasme, nuslystama iki banalių klišių, dirbtinos, perlenktos patetikos.
Aišku, kaip visada, Sorrentino sukuria nepaprastai vizualų, estetiškai nepriekaištingą kūrinį su tobulu kameros darbu, poetiška kadrų sinchronizacija, su nuostabiu muzikiniu takeliu ir t.t..
„Jaunystė” – graži akimis (ypatingai tos visos scenos, motyvai su vandeniu..), ausims, bet giliau neužkabino.
Na ką, pasirodo šis reikalas EUROPEAN FILM AWARDS pripažintas geriausiu. Plius geriausiais pripažinti filmo režisierius Sorrentino ir pagrindinio vaidmens atlikėjas – Seras Michael Caine.
Ne viską matęs iš nominantų, bet Viktorijai ir „balandžiui” tikrai iki Sorrentino toli.
Be abejo, kad jis geriausias – ever forever.. :))