Taip jau atsitinka, kad rumunų šedevras „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos” puikiai priimtas festivalyje „Kino pavasaris”, grįžta į didžiuosius ekranus. Puiki progra apie filmą pakalbėti dar kartą.

Filmas pasakoja apie merginą vardu Gabita (akt. Laura Vasiliu), kuriai žūtbūt reikia pasidaryti abortą, kai tuometinėje Rumunijoje tai – nelegalu. Mergina silpna, gležna, nedrąsi, todėl paprašo pagalbos savo draugės Otilijos (akt. Anamaria Marinca), kuri yra tiek fiziškai, tiek morališkai stipresnė. Otilija sutinka padėti, nors ir pati turi pakankamai rimtų problemų: ji nėra patenkinta santykiais su sužadėtiniu Adi (akt. Alex Potocean), nuolat ieško meilės ir švelnumo, desperatiškai bando sukurti šviesesnį rytojų.

Tolesni įvykiai detalizuoja visas aplinkybes, kuriomis Otilija atlieka savo „misiją”. Nelegaliai dirbantis gydytojas-mėgėjas, ponas Bebe (akt. Vlad Ivanov), padeda merginoms įgyvendinti jų tikslą; savo ruožtu režisierius visą savo dėmesį nukreipia į herojų vidų, jų moralines laikysenas įtemptoje, „gyvybė ar mirtis” tipo situacijoje.

Režisierius nekalba apie patį abortą, kaip aktą, jo (a)moralumą, pasekmes ir pan., bet stengiasi parodyti individo vietą tame žiauriame pasaulėlyje (veiksmas vyksta 1987-ųjų sovietinėje Rumunijoje, diktatoriaus Čaušesku valdymo pabaigoje), kuriame žmogus kaip žmogus apskritai neturėtų egzistuoti. Filme regime skirtingų charakterių – tiek stiprių (Otilijos, p. Bebe), tiek silpnų (Gabitos, Adi) – susitikimus bei prasilenkimus. Kūrinys kalba apie vidines žmogaus transformacijas kritinėmis gyvenimo aplinkybėmis, momentinius ryžto ir nevilties protrūkius, gebėjimą tvirtai stovėti ant kojų bei nuolatinę „besvorę” būseną, dar neperaugančią į depresiją.

Šis filmas-intravertas, palengva, minutė po minutės, išlukštena pagrindinių herojų psichologiją, išryškina charakterių ypatybes, ypač silpnybes. Žiūrint šį filmą laikas tarsi išsitempia, pailgėja, pasislenka; viena sekundė, atrodytų, savyje patalpina visas dvi. Mungiu kalba apie tuos dalykus, kurie tada, 1987-aisiais, buvo – dėl baimės ar dėl paprasčiausio nepatogumo – nutylimi, apie tai, kas būdavo išgyvenama vidujai, individualiai, o ne kolektyve. Kamera statiška, daug stambių planų, todėl filmas laviruoja ties vaidybinio ir dokumentinio kino riba (kita vertus, nevengiama ir Dogmos-95 stiliaus kameros valdymo). Kameros nebylumas, „ramumas” viską perteikia kaip paprastą, natūralų vyksmą, lyg mums, žiūrovams, neturėtų dėl nieko skaudėti, bet mums skauda.

Režisierius nenaudoja muzikos. Dėl to taip efektyviai ir įtaigiai perteikiama kasdienė slogi nuotaika, akimirkos išsikristalizuoja, vaizdai nėra sureikšminami, o pristatomi kaip eiliniai; tik tokiu būdu gali pajusti tą „paprastą” baimę ir susikaustymą, kurį patiria pagrindinė herojė Otilija. Išgryninti įtampos, nesaugumo, baugumo, išsiblaškymo jausmai yra kertinė filmo ypatybė, prikaustanti žiūrovą. Rumuno kino kalba ir preciziškas žmonių psichikos nagrinėjimas kažkuo primena Bergmano filmų motyvus.

Viena įdomiausių filmo scenų – 10-ies minučių statiškas epizodas Otilijos vaikino Adi mamos gimtadienyje į kurį mergina buvo prižadėjusi ateiti. Tuo pat metu Gabita guli viena viešbučio kambaryje po atliktos procedūros. Švenčiama prie valgomojo stalo. Kamera „apglėbia” nemažai svečių, o viduryje – filmo herojė. Vykstant tipiškam sovietinės šeimynėlės pokalbiui, kuris iškrenta ir filmo tėkmės ir ritmikos, žiūrovas empatiškai jaučia Otilijos norą pabėgti iš ten ir grįžti pas draugę. Kontrastas išties įspūdingas: linksmi, įkaušę, beprasmiškai besišnekučiuojantys žmonės ir įsitempusi, pasimetusi, susijaudinusi, irzli, ambivalentiškų jausmų apimta mergina. Kita vertus, kai kurie kino kritikai mano, jog šį sekvencija galėjo būti sutrumpinta iki 5-ių minučių, esą ji per ilga ir išblaškanti žiūrovo dėmesį.

Režisieriui svarbus ir socialinis-politinis filmo kontekstas, aplinkos kaip fono sureikšminimas. Žiūrovui beveik nepastebimi (bent jau posovietinės respublikos žiūrovui arba patyrusiam, ką reiškia Geležinė Uždanga) niūrūs bendrabučio koridoriai, nešvarios, laike sustojusios gatvės su savo atributais, kažkur tolumoje pasigirstantis šuns lojimas, simbolizuojantis nevilties šauksmą. Rumunų meistras Mungiu „lyg netyčia” kontekstualizuoja vos ne kiekvieną epizodą, panašiai kaip tai darė Florianas Henckelis von Donnersmarckas nesename savo kūrinyje „Kitų gyvenimai” (Šie du filmai – ryškiausi pastarojo meto kino šedevrai, aktualiai perteikiantys kraupų vėlyvąjį socrealizmo etapą). Šiuo atveju aplinkos detalės ne kontrastuoja, bet „palaiko” herojus, jų emocijas bei jausmus. Galima teigti, jog visi šiame filme turi savo vietą: ir nublukę namo laiptai, ir neveikiantis autobusas, ir grubi viešbučio administratorė, ir paniurę Adi tėvų draugai.

Aktorinis meistriškumas šiame filme – nenuginčijamas. Otiliją suvaidinusi Anamaria Marinca nominuota geriausios Europos metų aktorės apdovanojimui, keliuose festivaliuose buvo pripažinta geriausia, Laura Vasiliu pelnė FIPRESCI (tarptautinė kino kritikų federacija) prizą, o Los Andželo kino kritikai įvertino Vlad Ivanov už geriausią antraplanį vaidmenį.

„4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos” – geriausias metų Europos filmas, Auksinės palmės šakelės (Palm d‘Or) Kanų festivalyje laureatas, nugalėjęs ir Toronto, San Sebastiano, Sofijos, Palm Springs kino festivaliuose.

Cristianas Mungiu, dar nesulaukęs 40-ies, jau dabar pripažįstamas kaip turintis stulbinamą talentą, puikiai suprantantis ir valdantis kino kalbą. Rumunų „Naujoji banga” pastaraisiais metais diktuoja neholivudinio kino madas: prieš dvejus Cristian Puiu „Pono Lazaresku mirtis” Kanuose pelnė Specialųjį prizą, o praėjusių metų rumunų perlas (beje, rodomas ir mūsiškiame Kino pavasaryje) Corneliu Poromboiu „12:08 į Rytus nuo Bukarešto” tuose pačiuose Kanuose gavo Auksinės Kameros apdovanojimą.

NUORODOS: „4 mėnesiai, 3 savaitės, 2 dienos” Lietuvos k/t repertuare.

Tekstas: Simas Čelutka.