Po daugybės žiūrovų, nespėjusių įsigyti bilietų į spektaklį „I am America“, nusiskundimų ir ilgų derybų su Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „Sirenos” svečiais iš Italijos „The Workcenter of Jerzy Grotowski and Thomas Richards“ leista padidinti žiūrovų skaičių „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje, kur spalio 11 dieną 19 val. ir vyks spektaklis. Papildomus bilietus jau galima įsigyti „Tiketoje“.
Vienos dalies spektaklis „I am America” sukurtas pagal Alleno Ginsbergo kūrybą. „Amerika yra deivė su daugybe veidų; Amerika yra moteris, turinti daugybę vaikų. „I am America” tai judviejų dialogas: vaikai klausia, o Amerika pasakoja savo istoriją. Tačiau ar tai nėra ir jų pačių istorija? Jie kentėjo, geidė, kovojo ir žlugo; jie laukia atsakymo, kam jie čia atsirado. Ar nesame mes visi toji Amerika?”, – klausia režisierius Mario Biagini.
„Niekaip negaliu išmesti iš galvos jūsų nuostabaus kūrinio. Spektaklis yra originalus, unikalus, aistringas ir kupinas gyvybės. Be Peterio Brooko kūrybos, tai yra vienintelis spektaklis, kuris man iš tikrųjų patiko per paskutiniuosius trisdešimt metų”, – teigia amerikiečių režisierius André Gregory.
Italų teatrologas Pietro Corvi „La Libert?” rašo: „Jie juda akivaizdžiai laisvai. Sekos ir judėjimas, susidūrimai ir šokiai yra tiksliai apskaičiuoti, nors ir sudaro spontaniško ir organiško virpėjimo įspūdį. Jų veiksmuose yra tiek daug technikos… Tai vyksta prieš žiūrovo akis, nesuteikiant jam jokio poilsio, kreipiantis į jį, įtraukiant jį kaip lygų. Nuo jų dainavimo per kūną eina virpuliai. Tai puikių balsų choras, kuriantis stulbinančią polifoniją”.
„The Workcenter of Jerzy Grotowski and Thomas Richards” Italijoje buvo įkurtas 1986 metais žymaus lenkų kilmės režisieriaus ir teatro teoretiko J.Grotowskio, kuris suformavo „spektaklio-tyrimo” metodą, kitaip vadinamo „meno kaip judėjimo priemonės”. Pradėjęs dirbti kartu su režisieriumi Th.Richardsu, kurį jis vadino „esminiu bendradarbiu”, J.Grotowskis perdavė jam ir M.Biagini savo ilgamečio tyrimo patirtį. Po J.Grotowskio mirties 1999 metais abu režisieriai toliau tęsia jo pradėtą darbą. Th.Richardsas pasekė „Meno kaip judėjimo priemonės” kryptimi, o M.Biagini įkūrė Atvirą programą.
2007 metais suburtoje Atviros programos trupėje yra 11 aktorių iš viso pasaulio. Programos tikslas – iš naujo atrasti teatro branduolį, atsirandantį prasmingo žmonių kontakto metu. Šiuo metu trupė dirba su Alleno Ginsbergo tekstais ir tradicinėmis dainomis iš JAV pietinės dalies.
Tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“ prasideda jau šį ketvirtadienį, spalio 7 dieną. Be „The Workcenter of Jerzy Grotowski and Thomas Richards” į Vilnių atvyksta dar viena italų trupė „Teatro del Carretto“, kuri spalio 13 dieną parodys „Hamletą“ ir festivalį spalio 15 dieną uždarysiantys svečiai iš Estijos NO99 su spektakliu „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“. Bilietus į spektaklius platina „Tiketa“. Visą festivalio programą galima rasti čia.
Oranizatorių info
tai.. kuris portalas ar blogas parašys pirmą recenziją/flashback’ą už gautus kvietimus? :)
Gal visi ėjo už savo babkes? :) Tiesą sakant, norėčiau parašyti savo įspūdžius, bet negaliu… Didžiąją dalį spektaklio aš kankinaus, buvo sunku. Tai nebuvo fuckin’ rock n’ roll show į kurį įmestam pakanka mėgautis atmosfera, muzika, tai buvo spektaklis su tam tikra žinute. Klausimas tik kiek tos žinutės gali nuskaityti, kai pateikimo formą galėčiau palyginti su poezijos knyga, kurioje atskiruose lapuose yra tik kūrinių pavadinimai be pačių kūrinių? Taip ir čia. Nors I Am America yra tarytum gyvas miuziklas (antrąją jo dalį su „Sufjan Stevens” priešakyje), dažnu atveju būdavo apsiribojama vienu sakiniu nusakomos dainos esmės išvertimu. Visa kitą reikėjo lokatoriais gaudyti pačiam. Labai atsiprašau, bet mane šis užsiėmimas tiek išvargino, kad tiesiog pavargau mėgautis reginiu. Gal ta buvimo apvogtam nuotaika ir neleidžia nagrinėti kitų spektaklio pusių.
o tai tu norėjai visas psicho ginsbergo narkotines eiles greitakalbe suvirškint, kad ir būtų ji parašyta ekranėlyje? :) man įspūdis liko labai stiprus, tiesa, pritariu – sukramtyt galima turbūt ne per vieną kartą ir dar su namų darbais. tačiau bendrinis jausmas buvo labai geras (sėdėjau tame rate), jautėsi kiekvienas alsavimas, gyvas dolby surround’as, tikras užtarnautas prakaitas, nenumaldomas aktorių darbas vokalu, kūnu ir šiaip bendra kompozicija, žodžiu – pakaifuot pavyko. nestatau šio spektaklio/miuziklo ant pačios viršūnės (tarkim, top10 tarp matytų ok?), bet tariu nuoširdų ačiū, kad jis organizatorių dėka atkeliavo lietuvon.
Tai gal nereikėjo ir to, kas buvo versti? Arba viską hopelandic kalba buvo galima suvaryti, jeigu svarbiausia ten buvo alsavimas ir dolby surroundas. Jeigu tu imi tekstą ir perkeli jį į sceną, tai kur dingsta tekstas? Betarpiškumo forma iš ties nuostabi, kaip ir atmosfera, bet jokio sukrėtimo po spektaklio giliau 1 cm ausų srityje taip ir nepajutau :(
gerai, kad bent pinigai ne į balą ;)
Jo, tada jau tikrai jausčiaus apvogtas :)
ir skaičiuotum, kiek čia vertėjo už tokį „mėšlą” mokėt – 43 Lt ar 15 :)
ok, o ką kertukas?
Kol kas tai nesupratau ir ar tu supratai už ką mokėjai :) Juk ne todėl, kad pirmą kartą spektaklio metu sėdėjai ten, kur buvo gyvas dolby suraund ir matėsi prakaitas? Beje, man nepalyginamai didesnį betarpiškumo įspūdį paliko kelių generalinių repeticijų aplankymas Kauno modernaus šokio festivalio metu. Tada būna tik fotografai, kurie užsiėmę savo reikalais ir maksimum pora žiūrovų. Va tada tai tu tikrai jauti, kad (ne iš gero gyvenimo) aktoriai vaidina būtent tau :D Toks nepakartojamas jausmas.
na, man rodos, kad vienas kito nuomonę išgirdom, tad laukiu kertuko įspūdžių, nes kažkur mačiau ir jo pakaušį minioje.
Aš savo neišsakiau, nes man trūksta medžiagos, kuri bent jau paskatintų pasidaryti išvadas. Sakau, giliau centimetro pro ausis nepraėjo. Man gi nuoširdžiai įdomu, kuo jis tave paveikė? Tuo, ką patyrei vietoje kurioje buvai (prakaitas, suraundas) ar jis tau perdavė kažkokią žinutę? Labai abejoju, kad Koršunovas siūlė atvežt šį dalyką dėl fiziologinių dalykų.
juokinga, bet perdavė grubiai tariant tai, kas PR’iniame tekste parašyta – ką tik pirmąkart perskaičiau, nes prieš spektaklį specialiai ignoravau. bet to negana – juk minėjau, kad reikia namų darbus daryt, bent jau ginsbergą paskaityt (na, turbūt apie tą patį ir tu). o tam reikalui laiko dar neskyriau.
o šiaip man čia (vėl?) nugalėjo forma turinį. nes esu labiau formos šalininkas, nes turinį čia sužiaumot bent pusėtinai praktiškai neįmanoma performanso metu. bendras išsilavinimas, klišės ir stereotipai į turinį leidžia pažvelgt labai jau paviršutiniškai.
Man labai patiko šis straipsnis:
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3301&kas=straipsnis&st_id=17089
Įdomu ar kas nors perskaitęs jį šimtą kartų nors maža dalimi galėtų atkartoti pagrindinę mintį?
Nuomonė: http://www.menufaktura.lt/index.php?m=1025&s=60585
Visiškai sutikdamas su Pauliaus nepasitenkinimu, taip pat visiškai pritariu Luko pojūčiams ir vertinimui. Kažką panašaus į recenziją nerašysiu ir dėl laiko stokos ir dėl keblumo tai daryti (vėl Pauliaus priežastys tinka), bet didžiai įvertinau pačią idėją, teatrališko novatoriškumo paieškas. Žinoma ir atlikimo kokybė man pasirodė puiki.
Nuliūdino teatralų kartų konfliktas. Vadinamąjai legendinei asmenybei, neprilygstamam istoriniam teatro disidentui demonstratyviai su žmona, atsieit dramaturge, pakilt iš vietos, kai iš koncertinio lygmens, spektaklis krypo į dramos, apibendrinimų pusę, man buvo taip pat šokiruojama, kai šių tipų anų laikų kolega, apleido salę per O.Koršunovo MEISTRO ir MARGARITOS pertrauką. Gaila, kad metai taip ne vienodai veikia menininkų protą ir pojūčius – pensijinio amžiau S.Macaitis iki pat pabaigos buvo puikus bet kokių avangardų įvertintojas. Jei pievos, tai pievos.
O šie kad nesugeba prisiderinti prie laiko tėkmės, taip nesugeba – visai išsikvėpę kūrybiškai…
Žodžiu, į užduotą Pauliui klausimą prieš spektaklį – ar verta…, gan greitai turėjau teigiamą atsakymą.
Nors tuos veteranus galėjo sunervinti beprasmės grustynės vėluojant įleisti į salę, tačiau OKT reikia sveikinti su geranorišku elgesiu vėliau. Junti, kad įsigrūdai į festivalinį reginį, ko nepavyktų į repertuarinį – tvarka būtų kita…
Žodžiu, man tokie kokybiški eksperimentai su mintimi, praeina…
Negaliu padiskutuoti su Jumis apie konkrečiai šį spektaklį, nes buvau truputį išvykus iš LT, bet įmetu Sigitos Ivaškaitės įspūdžius iš „I am America”:
http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60585
Jurga, kol buvai išvykus, jau įmetėm šią nuorodą :)
Kadangi g-taskas suteikė man leidimą pabuvoti itališkame HAMLETE, tai tik atsidūręs prie kompo, nedelsiu ir trumpai brūkštelsiu.
Kiekvienas, pabuvojęs Menų spaustuvės perpildytoje juodojoje salėje šį vakarą gali konstatuoti sau ir draugams – „mačiau tokį Hamletą, kokiu nieks nematė! (žinoma, tas galioja tik tiems, kas buvo šiandien SIRENOSE). Be drąskymosi, dirbtinų efektų 7 italai pateikė, manyčiau sudėtingiausią Šekspyro veikalą pantomimos, šiek tiek operos (retkarčiais dainavo ta maniera su isteriško juoko ar dejonės intarpais vienintelė trupės moteris), daug tragedijos, šokio teatro stiliaus, taip pat draminio vaidinimo, parodijos, lėlių teatro ar dar kitomis manieromis. Na iš teatrinės raiškos priemonių gal nerastume baleto, kokios akrobatikos elementų. Ir tai daroma tikrai ne dėl tuščių efektų! Tiesiog taip moteris režisierė perteikė visą superklasikinę literatūrinę tragediją. Reziumė sakyčiau – labai įdomu, labai šiuolaikiška. Ar tai satisfaksiška?? Manyčiau, kad tiems, kas gerai, išsamiai žino šią tragediją ir susisaisčiusius ten tų giminių-žudikų ryšius, – neabejotinai. Pavyzdžiui, Oskarui Koršunovui, gan neseniai pateikusiam originalų Hamleto sceninį variantą – jis tai žino giliai pjesės turinį. Kitiems, gal tiesiog įdomu, meistriška…
Paprastam žiūrovui, bent iki pusės neilgo spektaklio (neužtęsti šį avangardą – irgi geras skonis!) už įdomumo faktoriaus, galėjo visai nesimatyti, kad scenoje HAMLETO interpretacija. Išskyrus žymiausias frazes veikėjų lūpose („kažkas papuvę Danijos karalystėje” ir kt. – šįkart vertimas iš italų kalbos buvo šaunus). Tačiau bent minimaliai žinančiam siužetą, įsibėgėjus vaidinimui, vis dėlto veikalas tapo atpažįstamu. O tai irgi įrodo, kad italų spektaklyje jokiu būdu nebuvo avangardas vardan avangardo…
Šaunu, Sirenos!
ačiū Arūnai, kad pasidalinai įspūdžiais ;)
Visumoje tai tas tvyrantis originalumas festivalyje ir siekis vien naujumo teatre, žavi dabartinėse OKT SIRENOSE. Džiaugsmingiausia, kai nerandi „pravalų”, arba juos užtinki tik lietuvių darbuose, kurie nuo festivalio organizatorių nepriklauso – toks pasiektas meistrystės lygis ir nepakeisi jo įtraukdamas į programą…
Jurga, jei gali, kitąmet prrimink anksčiau, kada bus festivalis. Reikalas tas, kad užfiksavau praktinę rašinėjimo bloguose prasmę – likus savaitei iki šių SIRENŲ, kreipėsi galintys nemenkai paremti ką nori su klausimu kas tos SIRENOS yra, ir ar verta jas remti. Mat pažįsta mane kaip tokį rašinėtoją. Ne iškart pamatęs, išdėsčiau punktai kodėl BŪTINA remti tokius dalykus. Bet papuolė išeiginės, ir dabar paaiškėjo, kad nieko jie nespėjo sudalyvauti. Bet gavau prašymą pranešt apie SIRENAS kitąmet iš anksto. O gi žinai – aš domiuosi, kur šiandien eiti,o ne kas bus už mėnesio…
Sirenos, kaip ir Vilnius Jazz, Scanorama, Kino pavasaris bei daugybė kitų renginių kasmet vyksta labai panašiu laiku.
Bet man geriaus kai kas nors paprotina ;) Linkęs nekolekcionuoti grafikų, tai iš anksto tikrai galiu pamiršti apie jas. Iš kitos pusės, OKT matyt tuos potencialius jau bus užpalengavę. Bet kai paprašė įspėti, tai ir apsidraudžiu…
Dėl HAMLETO gali būti įvairių požiūrių. Kuo esu tikras ir stipriai teigčiau – keistai perteikdami publikai Danijos princo likimo istoriją, italai rado interpretacijos RAKTĄ.
Dėl jo neradimo skundėsi R.Tuminas prieš pat išvykimą Maskvon, jo pasigedo ir MISTRO apžvelgėjai čia, Menų faktūroje…