Nick Cave bei jo išprotėję vyrukai vėl kelia vėliavą ir šaukia – žilė galvon, velnias uodegon! Tą patvirtindami jie pasidabina kvailais romėnų karių kostiumais su nepridengtomis sėdimosiomis. Ima į rankas nežinia kokio atgrubnagio derintas gitaras ir skelia psichodelinį bliuzą. Dainuoja dainas apie apgailėtiną į šeštą dešimtį įžengusio vyro realybę. Čia nėra jokios galimybės prigulti šalia žavios jaunos merginos ar vėl nuryti saldžią pirmosios meilės seilę. Tad šį kartą nieko romatiško, tik karti niūri ir juokinga tiesa: “My baby calls me the Loch Ness monster/Two great big humps and then I’m gone”.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=BK2589VacP8

Kad ir kaip bandyčiau šį albumą įdėti į kokius nors rėmus, mintis tik viena – kuo toliau, tuo geresnius darbus daro šitie vyrukai. Bet kokios referencijos į jų amžių yra tik teigiamos – kur kas juokingiau už Grinderman atrodo kokie nors Aerosmith ar Metallica. Žinau tik kelis atlikėjus kurie kaip ir rauginti agurkai – ilgiau pastovėję rūsyje darosi vis skanesni – David Bowie, Tom Waits ir Mark E. Smith. Tą įrodydamas Nick Cave pastaruoju metu itin produktyvus – muzika filmui The Road ir naujas romanas The Death Of Bunny Munro. Beje, jei pastarasis turėtų garso takelį – šis Grinderman albumas būtų puikus pasirinkimas.

Jei kas nors šį diską išklausys iki galo, stipriai paspausiu dešinę ir po to atiduosiu pagarbą. Ne, Grinderman, nėra tokia kančia kaip kad klausyti kurį nors Radiohead albumą išleistą tarp OK Computer ir Rainbow. Nelavintos ausies klausytojui Grinderman muzika gali pasirodyti sugrota gyvai kažkokiame apokaliptiniame bare iš kurio dabar pat norisi nešti kailį. Sukalta intrumentais, padarytais iš spygliuotų vielų ir vamzdžių. Kita vertus, tiems, kas vis dar sako, kad The Birthday Party, buvo geriausia ką padarė Nick Cave – šis darbas bus kaip tik. Aš irgi keliu rankas į viršų – tai ne kasdienio vartojimo įrašas, jo nepaleisi per Akropolio radiją. O jei paleisi, Akropolis taps toks tuščias, kaip metafizinė konteinerinė degalinė vidury laukų.

Heathen Child

httpvh://www.youtube.com/watch?v=vKznZUtKntg

Vistik Nick Cave, Warren Ellis, Martyn P Casey and Jim Sclavunos kažkokiu būdu sugebėjo visoje toje lo-fi beprotybėje atrasti kažkokią harmoniją. Štai When My Baby Comes, alsuojanti ligoninėje gulinčio vyro vienatve. Ji keliauja ausimis lydima gražių gitarų ir smuiko stygų lietimų. Nors pabaigoje ji ir vožteli keletu gerų smūgių tiesiai į tarpuakį, norisi spausti „repeat“.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=wIgLDLHiYUs

Tuo tarpu Mickey Mouse and The Goodbye Man kiek agresyvesnė, turinti apčiuopiamą struktūrą daina. Manau, kad jos pavydėtų pats meistras Jack White. Nenustebsiu po keleto metų išgirdęs šį koverį atliekamą White Stripes. What I Konow, nors jos instrumentas – sugedęs radijas, tačiau žinau, kad kokia nors teisinga fortepijono linija, kuri labai tiktų šiai dainai, ją tuo pačiau ir sugadintų. Gražiausiu kūriniu įvardinčiau Palaces of Montesuma – laisvo ritmo, paradoksalių istorinių figūrų pripintą, liūdną šypseną keliantį meilės prašymą.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=FMdelSoT7zo&feature=related

Bet kuriuo atveju, tai vientisas albumas, neperkrautas, kartu turtingas garsais kuriuos ne kiekvienam skirta mokėti išgauti. Visas devynias dainas galima rakinėti po dantratėlį ir vistiek nebus aišku iš ko jos padarytos. Gal iš vyriškų ašarų. Gal iš juodo jumoro. Gal perdegusio sekso troškimo. Iš aštrios ironiškos tiesos apie jos didenybę (vis dar) meilę. Iš rūdžių, sutrūnijusio medžio ir … raugintų agurkų.