Taip, šis filmas šiandien iškart siejasi su tam tikra dvejopa kontroversija (Rusijos karas Ukrainoje ir Woody Alleno taip ir nenuvalyta reputacija), bet šis netikėtai dar nematytas ir nepelnytai per menkai savo laiku įvertintas filmas yra tikras stebuklas. Po „Meilės ir mirties” esant būtinumui išrinkti geriausią Vudžio filmą tektų ilgai svarstyti, ar tai „Anė Hol”, ar „Manhetenas” ar ką tik matytasis „Meilė ir karas” („Love and Death”).

Filmas vaizduoja carinę Rusiją, kurioje į kariuomenę pašauktas neurotiškas jaunuolis nusprendžia nužudyti Napoleoną. Tokiuose siužeto rėmuose gimsta gausybė komiškų situacijų, dialogų, kurių pirmame plane pats Woody Allen’as ir jo daugkartinė, chemiškai tinkanti į porą kompanionė Diane Keaton. Toliau skaityti MEILĖ IR MIRTIS (rež. Woody Allen, 1975) →

Dalinuosi įspūdžiais apie keletą Kino pavasario filmų, kuriuos jau pavyko pamatyti. Gal kažkam pravers apsisprendžiant kurį verta žiūrėti, kurio ne.

Ryuichi Sakamoto | Opus 2023

Didžiojo japonų kompozitoriaus muzikinis atsisveikinimas prieš paliekant šį pasaulį. Tokia savotiškai unikali patirtis. Ekrane pusantros valandos – tik pats Ryuichi ir fortepijonas. Po kokios trečios kompozicijos supranti, kad tai ne koks „Coda” tęsinys, kad nieko daugiau čia ir nebus, tik tas lėtas, intymus stambaus plano kameros judesys ir neskubri klavišų muzika. Jokių pasakojimų už kadro, jokio pabėgimo iš kameros, jokių personažo prisiminimų. Toks atsisveikinimo grynuolis, juodai baltas, tuo kažkuo leidžiantis susitapatinti su šermenų atmosfera, kur bijai garsiau atsidust, nusikosėt, pajudėt kino salės kėdėje, nekalbant jau apie popkorno triauškimą, gėrimo siurbčiojimą ar pasišnabždėjimą su bendražiūriu. Ir tas sakrališkumas apėmė ne mane vieną – po filmo dauguma išeidinėju su pilnomis dėžutėmis popkorno ir čipsų. Vienok, kai salėje esi ne vienas, neįmanoma 100 procentų tos tylos užtikrinti, tad negaliu sakyti, kad visą laiką buvau tik aš ir Ryuichi: buvo ir šiugždesio, poperėlių traškesio, kėdžių girgždesio bei žemų dažnių iš gretimų salių. Todėl įsibėgėjus opusui norėjau tos patirties dar grynesnės ir tai, matyt, lengviau pasidaryti namie su ausinėmis, nei kino teatre. Juolab, kad „Opusą” rodo ir lietuviškosios strymingo platformos.

KRYČIO ANATOMIJA
Na, ką čia daugiau bepridursi be visų liaupsių šiam filmui, kad tikrai vertas pažiūrėti. Gal tik nebūtinai kino teatruose, nes jame daugiau pokalbių, teismo posėdžių, nei didelio ekrano vertų kadrų. Kita vertus, tai vienas stipriausių festivalio filmo su puikia vokiečių aktorės Sandros Hüller vaidyba, tai jei rinktis vieną ar du verčiausius šio festivalio filmus, be abejonės šis turėtų būti prie „must see”. Na, o po filmo bičiulių ratuose bus galima padiskutuoti įvairias versijas apie tai – kas visgi ten įvyko?

MŪSŲ DIENOS
Juostoje persipina dvi iš pažiūros nesusijusios istorijos: pirmoje – nusivylusi buvusi aktorė, kuri palikusi darbus ilsisi savo ilgametės draugės bute; antroje – vidutinio amžiaus, nuo alkoholio priklausomas poetas, tapęs kultine asmenybe jauniesiems skaitytojams.
Hong Sang-soo juostoje, kaip ir ankstesnėse, esminis dalykas yra pokalbiai, kurie išsirutulioja į filosofines diskusijas apie profesinius pasirinkimus, gyvenimą, kūrybą, meilę iki tragikomiškų scenų su katino dingimu (ir atsiradimu), alkoholiu ir pan. Tikrai maloniai susižiūrėjo ir ne kartą smagiai pakvatojom. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2024 →

Pabaigus pažintį su geriausiais 2023-ųjų filmais galima ramiai grįžti prie vis didėjančio IMDB watchlist‘o, kurio pirmame puslapyje atsirado „No Trains, No Planes”. Šįkart net pavyko atkapstyti, kodėl šis filmas pateko į norimų peržiūrėti sąrašą. Ogi Saulius Macaitis savo recenziją apie Alexo van Warmerdamo (kuris ilgainiui tapo vienu mylimiausių režisierių) „Suknelę” pradėjo įžanga, kurioje pamini režisierių Josą Stellingą, apie kurį mūsuose „tiesiog skandalingai nieko nežinoma”. Taip po kelerių metų siekiant skandalą nuraminti išaušo pirmos pažinties su olandu Stellingu diena. Pasirodo ir jis turi to, Macaičio žadėto, olandiško keistumo ir gali būti, kad taps tokiu pat mylimu kaip Warmerdamas.

„No Trains, No Planes” nėra kritikų geriausiai įvertintas Stelling’o filmas, bet pagal žiūrovų skirtus balus akivaizdu, kad mačiusių mylimas ir tikrai skirtas masiniam žiūrovui. Filmas gan teatrališkas, kamerinis, veik visą laiką besisukantis priestočio kavinėje, į kurią dar šiai nepradėjus dirbti su visa savo manta atsibeldžia miestelio nevykėlis, nuolatinis kavinės lankytojas Gerardas. Anot jo – jis palieka miestą, todėl atvyko su visais atsisveikinti, atnešė draugams dovanų – kam perleidžia savo knygas, kam vinilines plokšteles, ką tiesiog apkabina. Gerardas tikisi, jog tai bus visiems didžiausias dienos siurprizas, bet ši žinia iššaukia nebent abejingą pečių trūktelėjimą. Toliau skaityti NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling) →

Ateities archyvui pasidedu ir 2023-ųjų labiausius. Šiais metais labiausiai dėmesį traukė Azijos pusės kūryba, o dauguma kritikų išliaupsintųjų nemenkai nuvylė. Tarp pastarųjų būtų ir Martin’o Scorsese’s pusketvirtos valandos epas, kuris jau po pusantros tapo nuspėjamas ir niekuo nebežavintis, ir daug nereikalingų scenų turintis „Passages”, ir save atkartojantis Aki Kaurismäki, galintis sužavėti nebent jo niekad nemačiusį, ir nuolatinį laukimą kažkokio vau žadantis, bet taip ir nepateikiantis „Oppenheimer”. O džiugino ir pavergė žemiau išvardintieji.

RETURN TO DUST / Yin ru chen yan (2022)
Metų favoritas, jau peržiūrėtas dukart ir neabejoju, kad bus dar kartojamas. Be jokių išlygų rekomenduojama visiems, nes čia retas paukštis, kuris suderina ir rimtą dramą, ir nereikliam žiūrovui būtiną veiksmo dinamiką.
Kinija. Kažkoks kaimas, kurio gyventojus modernizacija ir valdiška biurokratija ima stumti iš įprastų gyvenimo taisyklių. Tokiame „Rūstybes kekių” natiurmorte apvesdinami du anksčiau vienas kito nematę ne pirmos jaunystės žmonės ir asilas, kurie pradeda kurti savo santykį. Sunkaus darbo jųdviejų kelią kartais pervažiuoja kito pasaulio grimasos: biznieriai, valstybės tarnautojai, banditėliai, bet pora atkakliai stato savo kaimišką kasdienybę. Iš esmės tai sunkų darbą dirbančių žmonių santykio istorija, kuri šiltai buvo priimta žiūrovų, bet netruko sulaukti Kinijos cenzorių nepasitenkinimo. Ir galima suprasti kodėl – filme buitiškai parodoma kaip valstybės kuriamos taisyklės paveikia paprastus žmones, kurių niekas negirdi, kurių nuomonė niekam nesvarbi, kurie prisimenami tik tada, kai iš jų galima dar labiau pasipelnyti ar verslininkui išgelbėti prireikia retos grupės kraujo. Mažo biudžeto filmas pavergia ne tik širdį spaudžiančia herojų meilės istorija, bet ir kinematografijos subtilybėmis, kurių rezultatas – kiekvienoje scenoje galima rasti ne vieną nuotraukos ant sienos vertą kadrą, kurį nuolat norisi sustabdyti ir gėrėtis (jei netikite, tiesiog pažiūrėkite esančias internete filmo nuotraukas).

RETURN TO SEOUL / Retour à Séoul (2022)
Tikrų režisierės patirčių įkvėptas viskuo nuostabus filmas. Toks, kuris gali įtikti tiek indie kino žiūrovui, tiek neišrankesnėms masėms. Vienas iš tų (o tokių pastaruoju metu vis daugiau), kur nemenką rolę atlieka kultūrų skirtumai, kas mažėjančiame pasaulyje tampa vis aktualesne tema. Toliau skaityti GERIAUSI FILMAI 2023 →

„Viskas iškart ir visur“ (Everything Everywhere All at Once, rež. Daniel Kwan ir Daniel Scheinert) – pretenzingas filmas, šiemet laimėjęs net 7 Oskarus. Sako, mokslinės fantastikos komedija, o man patiko vieno iš po filmo trailer‘iu pakomentavusių mintis: šioje juostoje esama tobulos visų žanrų harmonijos. Truputį net pasimeti, kai iš kung fu tipo scenų būni staigiai nubloškiamas prie itin liūdnų egzistencinių dialogų, o tada įmetamas į restorano virtuvę, kurioje šefą lyg koks šėtonas ar piktasis genijus yra apsėdęs… meškėnas. Bandant viską suvirškinti, apima kažkoks nepatogumo, muistymosi kino teatro salės kėdėj (ar lovoj, jei filmą žiūrite namuos) jausmas. Toks kartais ištinka avangardiniame džiazo koncerte. Nusivylimas, labai greitai sušokantis į nuostabą: va šito tai nesitikėjai. Taip ir lieki nesupratęs, patiko tau ar ne.

Jei filmą žiūrėsit tądien būdami nelabai stabilios psichinės būklės (pavargę ar kažkas rimčiau), tai gali būti, kad ir jums panašiai viskas klostysis: chaosą galvelėje dar labiau sustiprins chaosas šiame filme, kuriame, tiesą sakant, man visą laiką trūko… laiko. Norėjosi bent minutei sustabdyti, pamėginti suprasti, atpainioti visas tas multivisatas, po kurias blaškėsi juostos herojė, nuo savo gyvenimo – vyro, dukros ir skalbyklos verslo – pavargusi emigrantė iš Kinijos – Evelina (vaid. Michelle Yeoh). Žodžiu, kažkoks speed‘as: viskas verčiasi, pinasi, veliasi ir susivelia į kaltūnus tokiu neįmanomu greičiu, kokiu, iš tiesų, verda žmogaus gyvenimas. Alternatyviems gyvenimo pasirinkimams nuolat per maža laiko: dabar, šiame gyvenime, esi tuo, kuo esi, ir taškas. „Tu turi tiek daug tikslų, kurių niekada neįgyvendinai, svajonių, kurios niekada neišsipildė. Tu gyveni savo baisiausią gyvenimą iš visų galimų.“ Tokiais žodžiais Veimondas (vaid. Ke Huy Quan), Evelinos vyras, bando paaiškinti, kodėl būtent šiame gyvenime jai skirta išgelbėti pasaulį nuo didžio blogio – Jobu Tupaki, kuri kitame gyvenime šiaip tai yra visai miela, tačiau depresija serganti Evelinos paauglė duktė Džoja (vaid. Stephanie Hsu). Na, bet aname gyvenime būtent Džoja-Jobu Tupaki sukuria baisųjį „Beigelį“ – kažką panašaus į juodąją skylę… Toliau skaityti VISKAS IŠKART IR VISUR (Everything Everywhere All at Once, 2022) →

METAS IŠEITI/ DECISION TO LEAVE
Jau rašėm apie šį fillmą ne vieną kartą, kad tai vienas geresnių praėjusių metų filmų. Šis filmas turi viską: 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos svajinga atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas, drama ir aistra.

GYVENTI / LIVING
Dar vienas kūrinys apie tai – kaip mes gyventume, ką ir kaip veiktume, su kuo bendrautume ir pan., jei žinotume, kad mums liko gyvent labai neilgai. Prie filmo scenarijaus prisidėjo nobelistas Kazou Ishiguro, tad jo nuosaikiame, klasikiniame stiliuje viskas ir plaukia. Neblogas filmas, bet labai nenustebino ir gilesnių minčių nepaliko apart tai, kad kiekviename darbe, net ir nuobodžiame biurokratiniame, galima surasti prasmės ir atrasti aistros savo darbui Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2023 →

DECISION TO LEAVE / Heojil kyolshim (2022)
Jeigu reikia to vieno ir geriausio, tai tebūnie šis. Korėjietis režisierius Park Chan-wook’as niekada nenuvilia, nors po „I’m a Cyborg, But That’s OK” nesusuko nieko, kas verstų nukristi žandikaulį. Bet pagaliau sulaukiau ir tokio – juo tapo „Decision to Leave”, kuris jau keli mėnesiai sėdi galvoje ir neranda šiemet su kuo konkuruoti. Šis filmas turi viską (ok, išskyrus pretenziją į naują kino kalbą ar kitokį snobišką bullshitą): 1. Nuostabi, iki galo žiūrovui nesugromuliuota meilės-kriminalinė istorija, prie kurios prisidėjo ir Chung Seo-kyung, kartu su Chan-wook’u dirbusi prie „Lady Vengeance”, „I’m a Cyborg, But That’s OK”, „Thirst” ir kt.; 2. Aukščiausios meistrystės režisūra; 3. Pagirtina aktorystė, ypač moterų, kurios čia visos femme fatale; 4. Tobulas garso takelis; 5. Fantastiška techninė pusė – nuo montažo iki kameros darbo ir apšvietimo. 6. Visumos atmosfera, kurioje į vieną susipynę detektyvas ir aistra. Jeigu nepakanka išvardytų priežasčių, tai, žinokite, čia ne galutinis sąrašas: tikrai filme rasite dar daugiau grožybių akiai ir širdžiai. „Decision to Leave” yra tobulas pavyzdys, kaip dėmesys detalėms gali paprastą trilerį paversti gaivališka meilės istorija, kuriai nebus abejingi nei vyrai, nei moterys.

ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ / Playground / Un monde (2021) Toliau skaityti GERIAUSI 2022-ųjų FILMAI →