Benaršant lengvai užmarštin grimztančios „Eridano” Pasaulinės fantnastikos aukso fondo serijos sąrašą aptikau, kad dar esti neskaitytas amerikiečio Clifford‘o D. Simak‘o romanas „Dievų valia” (orig. A Choice of Gods), kuris 1973 m. buvo nominuotas ir Hugo, ir Locus premijoms. Nelaimėjo nei vienos (Azimovo „Net patys dievai” tikrai buvo vertesni), bet kūrinys nuostabus, vertas dėmesio ir net po pusšimčio metų neturi jokio naftalininio kvapo.

Istorija nukelia skaitytoją apie 5000 metų į Žemės ateitį, kurioje be paaiškinamų priežasčių dingsta veik visi žmonės. Žemėje likusios, robotų, indėnų ir žmonių (taip, čia kiek rasistiškai indėnai pristatomi kaip kokia žemesnio luomo ir gebėjimų bendruomenė) grupelės gyvena atskirai, veda kiekviena sau priimtiną kasdienybę, stengiasi netrukdyti viena kitai ir kažkaip įprasminti būtį. Tačiau sumaištį sukelia ir visus į vieną tikslą suveda Žemėn sugrįžęs žmogus, pranešantis nelauktų pasekmių galinčias sukelti žinias. Toliau skaityti →

Su šiuo Didžiojo mokslinės fantastikos trejeto nariu mano santykis dviprasmiškas: arba myliu, arba nekenčiu. Kaskart atsivertęs dar neskaitytą Heinlein‘o knygą tikiuosi kažko panašaus į „Durys į vasarą”, „Lėlininkus” ar „Erdvėlaivių karius”, bet ne „Galaktikos pilietį” ar „Šlovės kelią”. Deja, romanas „Ateivis svetimame krašte” (Stranger in a strange Land), nors ir savo laiku apdovanotas Hugo premija, man baisiai prailgo ir nepateks tarp minėtųjų šio amerikiečio geriausiųjų.

Pasakojama istorija, apie iš Marso parskraidintą į Žemę marsietį, ten gimusį ir augusį žmogų, turi savyje stipraus užtaiso, tačiau su kiekvienu skyriumi jėga vis blanksta ir galop nusuka į visai neįdomias lankas. Autorius tik probrėkšmiais leidžia pažvelgti į marsietiškos civilizacijos unikalumą, o visą dėmesį sutelkia į žemiškąsias peripetijas, kurios nuo civilizacinio lygmens netrunka nusiristi į siaurą socialinę problematiką su kritika bažnyčiai ir nesibaigiančius postringavimus apie daugpatystę, kažkokį laisvą seksą ir panašius niekus, mažai susijusius su moksline fantastika. Lyg Heinlein’as būtų norėjęs parašyti savą „Dianetiką”, bet nepavykus, perkėlė idėjas į grožinio kūrinio puslapius.
Ok, pirmasis marsiečio vizitas futuristinėje bažnyčioje buvo tokia tobula vonegutiška satyra, jog plojau atsistojęs. Tačiau čia aplodismentai ir baigėsi.

Štai per futbolo sezoną tikintieji pasilieka po pamaldų ir klauptuose valgydami priešpiečius žiūri varžybas.

Toliau skaityti ROBERT A. HEINLEIN „Ateivis svetimame krašte” →

– Šio namo architektas turbūt užaugo kosminėje kapsulėje. Stebiuosi, kad sienos neišgaubtos…

Prieš penkiasdešimt metų pasirodęs anglų rašytojo J. G. Ballard‘o (kurio vertimų turime gėdingai per mažai) romanas „Aukštnamis” (orig. High-Rise) vis dar lieka aktualus ir būtinas. Čia Ballard’as nėra toks provokatyvus kaip „Avarijoje”, bet ir šįkart pateikia ne vieną sceną, kurioje skaitytojas gali išbandyti savo sugedimo laipsnį, pajausti nerimą ir šiek tiek likti sukrėstas.

Daugeliu aspektų aukštnamis tapo pavyzdžiu, kaip technologijos atvėrė duris pasireikšti iš tiesų „nevaržomai” psichopatologijai.

„Aukštnamis” pasakoja naujai pastatyto dangoraižio, kuriame galima rasti ir mokyklą, ir prekybos centrą, ir baseinų, ir sodą ant stogo, kasdienybę, kurią naujakuriai iš pradžių idealizuoja, džiaugiasi kupina prabangos, technologinių privalumų architektūra, interjeru, rengia karštus susipažinimo vakarėlius. Atrodo, esti visos sąlygos gauti jaukią, romantišką Alexander’io McCall’o Smith’o „Škotijos gatvė 44” serijos atmosferą, bet aukštnamis pradeda ožiuotis – kartais užsikemša šiukšlių vamzdis, kartais vienur kitur dingsta elektra, sustoja liftai, išsijungia kondicionavimo sistemos ir tai tampa savotišku dirgikliu, lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu ir kitus pastato bei jų gyventojų ydingumus. Nepasitenkinimo incidentai netrunka išplisti lyg vėžys, kurio nėra kam sustabdyti ir tarp betoninių sienų užverda išlikimo kova. Toliau skaityti J. G. BALLARD „Aukštnamis” →

Ilgai ieškota knygutė. Iš sentimentų ir nostalgijos. Klaipėdos kraštui, nuo jūros sklindančiam jodui, Viliui su Kontrabanda, Exem’ais (nors pats Ančeris ir nesižavi pastaruoju dalyvavimu). Smalsu buvo pažiūrėti, kaip meistriškasis gitaristas guldo rifus ant popieriaus. Smalsumas patenkintas, klausimas atsakytas ir tas atsakymas yra – gana vidutiniškai.  O ir pats Vilius teisinasi, kad nelaiko savęs profesionaliu rašytoju, kad stygomis žongliruoti sekasi daug geriau.

„Eilės į kelionę” turi gražų dizainą – skylę viršelyje, iš kurios lyg pro iliuminatorių matosi susiliejęs veidas, o viduje randame šimtą puslapių su įvairiausių formų nuotrupomis. Kartais tai vienas sakinys, kartais trieilis haiku, kartais dzeniška istorija. Juose visiška temų mišrainė (normalu, kai surinktas dešimties metų rezultatas): nuo gamtos iki interneto, nuo budizmo iki sijono.  Tokia rinkinio eklektika nesiduoda perskaitoma vienu prisėdimu, bet gal ir gerai – taip „Eilės į kelionę” ilgiau groja. O labiausiai įstrigo galvoje ir prašėsi pakartojamos šios kompozicijos: Toliau skaityti VILIUS ANČERIS „Eilės į kelionę” →