Žinant, jog tai Williamo S. Burroughso kūrinio ekranizacija, nestebina, jog filmo pagrindą sudaro alkoholis, cigaretės, narkotikai, barai, kūniški malonumai bei šiek tiek haliucinacijų. Kaip ir kitų bytnikų istorijose čia sudėtinga siužete rasti intrigą ar ryškų konfliktą ir tai kiša koją filmą įvertinti aukščiausiais balais. Žinoma, dar sunku (ypač pirmąjį pusvalandį) atsiriboti nuo to, kad Danielis Craigas, mūsų paskutinysis Džeimsas Bondas, orališkai tenkina jaunus vyrukus. O bet tačiau čia virvutes tampo italas Luca Guadagnino („Challengers”, „Call Me By Your Name”, „Bones and All”), jau ne kartą įrodęs, kad ir iš paprastos ar nuvalkiotos istorijos galima sukurpti akiai ir širdžiai malonią pramogą. Tai Luca daro ir „Queer”, tiek, kad homoseksualumo tematika jau buvo „Call Me By Your Name”, tad jau jaučiamas šioks toks pasikartojimas, kas dar nuima vieną kitą vertinimo balą. Guadagnino lyg velka paskui save kito tautiečio, Sorrentino, prakeiksmą, kai vizualumas užgožia turinį ar net gyvena atskirus gyvenimus, tačiau net suminėjus tiek priekaištėlių „Queer” vis tiek lieka dviejų valandų vizuali kinomaniška atgaiva, asmeniškai žavingesnė už kitus „Kino pavasario” programos grandus „Bird” ar „The Brutalist”. Toliau skaityti QUEER (rež. Luca Guadagnino, 2024)
Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.
ANDY WEIR „Artemidė” ir „Projektas „Sveika Marija”
Kurti civilizaciją – ganėtinai bjaurus užsiėmimas
(iš „Artemidės”)
Amerikiečių rašytojas Andy Weir‘as geriausiai žinomas dėl jį išgarsinusio romano „Marsietis”. Lietuviškai be pastarojo turime dar dvi fantasto knygas: „Projektas „Sveika Marija” (Project Hail Mary) ir „Artemidė” (Artemis).
Visi Weir’o kūriniai turi jam būdingą techninį-fizikinį braižą, kuris jam tiek padeda (įtikinti skaitytoją, kad fantastiškas sumanymas turi mokslinį pagrindą), tiek trukdo (nesaikingai vartojamos techninio turinio pastraipos ilgainiui ima erzinti), tad visas klausimas, kaip rašytojui pavyks išlaikyti balansą tarp futuristinės teorijos ir kuriamo konkretaus siužeto.
„Artemidė” (išleido „Balto”) sąlyginai tęsia „Marsiečio” idėjas, tik perkeltas į Mėnulį, į jame egzistuojantį vienintelę žmonių apgyvendintą kupolinį miestą – Artemidę. Autorius puikiai pristato gyvenimo mūsų palydove problematiką, iššūkius, galimus sprendimus, tačiau visiškai sudegina siužetą ir personažų charakterius. Intriga silpnoka, nereikalingo veiksmo ir detalių – perteklius, veikėjai – neįtikinami, šabloniški, nuspėjamumas visur lyg ant lentos užrašytas. Pagrindinei veikėjai, iš kurios perspektyvos ir sekamas šis mokslinės fantastikos trileris, bandoma suteikti kažkokio seksualiai humoristinio atspalvio, tačiau visiškai nesėkmingai. Po tokių išsireiškimų, kaip, pvz., „Atrodžiau kaip raupsuotoji. O gal kaip kekšė, kuri masturbuodavo tik raupsuotuosius.” ar daugkartinio elektroninio prezervatyvo projekto likdavo tik akis vartyti ir patikrinti, ar Weir’as tai nerašė šio romano paauglystės metais. Žodžiu, visumoje „Artemidė” paliko blankų įspūdį, nors autorius turėjo sukūręs visai įdomų Artemidės veikimo pasaulį. Toliau skaityti ANDY WEIR „Artemidė” ir „Projektas „Sveika Marija”
CINEMA, ASPIRINAS E URBUS (2005, rež. Marcelo Gomes)
Jau neatgaminsiu, kodėl šis filmas kažkada pateko tarp kitų norimų pažiūrėti Brazilijos kūrėjų filmų. Ar kad buvo pastebėtas Kanų kino festivalyje, ar kad Brazilija jį buvo atrinkusi kaip pretendentą į Oskarus, ar kad jis minimas ne viename geriausių Brazilijos filmų sąraše. Režisieriaus Marcelo Gomes’as inicialai gali būti žinomi iš „Once Upon a Time Veronica” (režisavo) ar Gabriel’is Mascaro statytų „Neon Bull” („Boi Neon”) ir „Divine Love” („Divino Amor”), kur Gomes’as buvo scenaristas.
„Cinema, Aspirinas e Urubus” (angl. „Cinema, Aspirins and Vultures”, liet. „Kinas, aspirinas ir grifai”) yra kelio filmas, kuriame žiūrovas kartu su vokiečiu, aspirino pardavėju, senu sunkvežimiu kratosi duobėtais keliais per atokius Brazilijos kaimus, šluostosi nuolat tekantį prakaitą, kovoja su gyvatėmis, klauso radijo, nakvynės gyvenvietėse atveju montuoja kino projektorių, per kurį sutemus rodo aspiriną reklamuojančius filmukus. Pastarosios, keliaujančio kino laikus primenančios, scenos nepaliks nei vieno kinomano abejingu. Žinoma, pakeliui atsiranda įvairiausių pakeleivių, kurie įneša savo turinio: vieni tampa palydovais keliams kilometrams, o kitas ir draugu visam gyvenimui. Toliau skaityti CINEMA, ASPIRINAS E URBUS (2005, rež. Marcelo Gomes)
GERIAUSI FILMAI 2024
Pasidedu čia 2024-ųjų asmeninius geriausius filmus, kurių pavadinimai gal pravers ir kitiems.
Prasti reikalai / Poor Things (2023)
Neabejotinai – pirmoji vieta. Tai buvo tas metų topas, po kurio ilgokai niekas nebeįtiko. Koks malonumas akims ir sielai. Kokia siurrealizmo, frankenšteiniškos fantastikos ir rimtų, netgi filosofinių temų sintezė.
Varžovai / Challengers (2024)
Genialus pavyzdys, kaip filmą padaryti tuo pačiu ir žiūrovišku, ir patenkinančiu užkietėjusį kinomaną. Ta kvapą vietomis užgniaužianti kino kalba atima iš visumos realumą, bet kas pasakė, kad ekrane norime matyti tik realybės atspindį.
Kneecap (2024)
Apie Airijos Belfasto politinius skaudulius, tik šįkart su gera juodo humoro doze ir muzika.
Anora (2024)
Be galo žiūroviškas filmas, prasidedantis „Pretty Woman” fabula, bet netrunkantis virsti tragikomiškų įvykių kupina kelione.
Emilia Pérez (2024)
Nuostabi „Narcos” tematikos kriminalinė istorija, po kurios vis svarstai, ar tikrai būtina buvo iš to daryti miuziklą.
Don DeLillo „BALTASIS TRIUKŠMAS”
Štai pradžiai keli klausimai. Kaip atrodėt prieš gimdami? Kaip atrodysite pomirtiniame gyvenime, nepriklausomai nuo rasės ar spalvos?
Don’o DeLillo romanas „Baltasis triukšmas” savo laiku ganėtinai patriukšmavo, gavo 1985-ųjų JAV nacionalinę knygų premiją ir pateko ne į vieną geriausių praėjusio amžiaus knygų sąrašą. Ar veik po keturiasdešimties metų jis dar gali skalambyti aukštomis natomis? Ano meto postmodernistinė visuomenės kritika aktualumo neprarado, nors šiandienos įrankiai, matyt, turėtų būti kitokie – televiziją ir radiją pakeistų internetas bei mobiliakai, o hitlerizmą – putinizmas (sunku suprasti, kodėl tokios aktualizacijos nepadarė Noah Baumbach romano ekranizacijoje), bet mirties baimė ir egzistencinis nerimas niekur iš akiračio nepasitraukė.
– Kaip jautiesi? – paklausiau. – Sakyk tiesą.– O kas ta tiesa?
MEILĖ IR MIRTIS (rež. Woody Allen, 1975)
Taip, šis filmas šiandien iškart siejasi su tam tikra dvejopa kontroversija (Rusijos karas Ukrainoje ir Woody Alleno taip ir nenuvalyta reputacija), bet šis netikėtai dar nematytas ir nepelnytai per menkai savo laiku įvertintas filmas yra tikras stebuklas. Po „Meilės ir mirties” esant būtinumui išrinkti geriausią Vudžio filmą tektų ilgai svarstyti, ar tai „Anė Hol”, ar „Manhetenas” ar ką tik matytasis „Meilė ir karas” („Love and Death”).
Filmas vaizduoja carinę Rusiją, kurioje į kariuomenę pašauktas neurotiškas jaunuolis nusprendžia nužudyti Napoleoną. Tokiuose siužeto rėmuose gimsta gausybė komiškų situacijų, dialogų, kurių pirmame plane pats Woody Allen’as ir jo daugkartinė, chemiškai tinkanti į porą kompanionė Diane Keaton. Toliau skaityti MEILĖ IR MIRTIS (rež. Woody Allen, 1975)
J. M. COETZEE „Barbarų belaukiant”
/images/books/20839/1623849749_Coetzee_barbaru_belaukiant_72max.jpg)
Iš kažkur manyje yra gaji nuostata, jog gavę literatūros Nobelio premiją rašytojai nežino, ką su ja daryti ir iš didelio rašto išeina iš krašto. Neturiu tam nenuginčijamų įrodymų, bet J. M. Coetzee lieka pavyzdžiu, kurio ikinobeliniai kūriniai man patinka daug labiau.
Toks yra ir vienas pirmųjų Coetzee romanas „Barbarų belaukiant” (orig. Waiting for the Barbarians), pasirodęs dar 1980-aisiais, nukeliantis į neįvardijamą krašto pasienį, kuriame ramų ir harmoningą gyvenimą gyvena miesto teisėjas. Viskas pasikeičia kai į miestelį atvyksta karininkas Džolas, kovojantis su šaliai pavojų keliančiais barbarais. Nežmoniškos Džolo priemonės tikslams pasiekti nepalieka teisėjo abejingu ir šis ima vykdyti savotišką pasipriešinimą, taip tapdamas valdžios priešu.
„Barbarų belaukiant” sukelia įvairių emocijų. Vargu ar kam pavyks abejingai skaityti, kaip kankinami niekuo dėti žmonės, kaip įsigalėjęs tamsumas ir aklas įsakymų vykdymas traiško gyvybės. Autorius nesudėtingu žodynu, be tiesioginio moralizavimo ar pasakymo, ką skaitytojas turėtų vienoje ar kitoje scenoje suprasti, vien išoriniu veiksmu ir dialogais sukūrė daugiaprasmes scenas, kuriose skirtingas skaitytojas gali rasti skirtingų socialinių, politinių, kultūrinių, moralės temų. Kūrinyje ryški postkolonializmo pozicija, kuri šiandien ne ką mažiau aktuali ir imperialistinių šalių elgesio fone – kovoje su mistiniais barbarais, apie kuriuos visi tik girdėję, bet nematę, galima nesunkiai rasti paralelių. Kaip ir tame, kaip greitai aktyviausi kovotojai su barbarais patys jais virsta, kaip atsiskleidžia baisesnėmis už barbarus asmenybėmis ir darosi sunku suvokti nuo ko išties reikėtų gelbėtis. Dėl pavadinimo aliuzijos Coetzee knyga man buvo ir savotiška „Belaukiant Godo” interpretacija, kurioje, nesulaukus Godo, laukiantieji jį patys pasidaro iš kitų praeivių.
Be abejonės, tai ta knyga, kurią ne verta, o būtina perskaityti, juolab, kad lietuviškai turime su nuostabiu Violetos Tauragienės vertimu.
WILLIAM GIBSON „Neuromantas”
Kibererdvė. Haliucinacija, kurią savo valia kasdien patiria milijardai…
Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).
Žinoma, po „Skaitmeninių sąmonių”, „Atspindžių labirinto” ir „Lavinos” tenka į „Neuromantą” žvelgti iš to laikmečio, 1984-ųjų, perspektyvos, kai interneto ir kompiuterių, kokius turime dabar, era buvo tik aušroje. Tad nestebina ir paties autoriaus 2004-ųjų romano leidimui parašyta įžanga, kurioje atsiprašinėja, jog ne viską taip puikiai pavyko kūrinyje numatyti (pvz., veikėjai vis dar naudoja laidinius telefonus). Visgi ta žvelgimo iš ano laikmečio perspektyvos gan kebloka ir sakydamas, kad „Neuromantas” šiandien nurauna stogą, nemenkai perlenkčiau lazdą. Toliau skaityti WILLIAM GIBSON „Neuromantas”