Štai pradžiai keli klausimai. Kaip atrodėt prieš gimdami? Kaip atrodysite pomirtiniame gyvenime, nepriklausomai nuo rasės ar spalvos?
– Kaip jautiesi? – paklausiau. – Sakyk tiesą.– O kas ta tiesa?
Štai pradžiai keli klausimai. Kaip atrodėt prieš gimdami? Kaip atrodysite pomirtiniame gyvenime, nepriklausomai nuo rasės ar spalvos?
– Kaip jautiesi? – paklausiau. – Sakyk tiesą.– O kas ta tiesa?
Taip, šis filmas šiandien iškart siejasi su tam tikra dvejopa kontroversija (Rusijos karas Ukrainoje ir Woody Alleno taip ir nenuvalyta reputacija), bet šis netikėtai dar nematytas ir nepelnytai per menkai savo laiku įvertintas filmas yra tikras stebuklas. Po „Meilės ir mirties” esant būtinumui išrinkti geriausią Vudžio filmą tektų ilgai svarstyti, ar tai „Anė Hol”, ar „Manhetenas” ar ką tik matytasis „Meilė ir karas” („Love and Death”).
Filmas vaizduoja carinę Rusiją, kurioje į kariuomenę pašauktas neurotiškas jaunuolis nusprendžia nužudyti Napoleoną. Tokiuose siužeto rėmuose gimsta gausybė komiškų situacijų, dialogų, kurių pirmame plane pats Woody Allen’as ir jo daugkartinė, chemiškai tinkanti į porą kompanionė Diane Keaton. Toliau skaityti MEILĖ IR MIRTIS (rež. Woody Allen, 1975)
Iš kažkur manyje yra gaji nuostata, jog gavę literatūros Nobelio premiją rašytojai nežino, ką su ja daryti ir iš didelio rašto išeina iš krašto. Neturiu tam nenuginčijamų įrodymų, bet J. M. Coetzee lieka pavyzdžiu, kurio ikinobeliniai kūriniai man patinka daug labiau.
Toks yra ir vienas pirmųjų Coetzee romanas „Barbarų belaukiant” (orig. Waiting for the Barbarians), pasirodęs dar 1980-aisiais, nukeliantis į neįvardijamą krašto pasienį, kuriame ramų ir harmoningą gyvenimą gyvena miesto teisėjas. Viskas pasikeičia kai į miestelį atvyksta karininkas Džolas, kovojantis su šaliai pavojų keliančiais barbarais. Nežmoniškos Džolo priemonės tikslams pasiekti nepalieka teisėjo abejingu ir šis ima vykdyti savotišką pasipriešinimą, taip tapdamas valdžios priešu.
„Barbarų belaukiant” sukelia įvairių emocijų. Vargu ar kam pavyks abejingai skaityti, kaip kankinami niekuo dėti žmonės, kaip įsigalėjęs tamsumas ir aklas įsakymų vykdymas traiško gyvybės. Autorius nesudėtingu žodynu, be tiesioginio moralizavimo ar pasakymo, ką skaitytojas turėtų vienoje ar kitoje scenoje suprasti, vien išoriniu veiksmu ir dialogais sukūrė daugiaprasmes scenas, kuriose skirtingas skaitytojas gali rasti skirtingų socialinių, politinių, kultūrinių, moralės temų. Kūrinyje ryški postkolonializmo pozicija, kuri šiandien ne ką mažiau aktuali ir imperialistinių šalių elgesio fone – kovoje su mistiniais barbarais, apie kuriuos visi tik girdėję, bet nematę, galima nesunkiai rasti paralelių. Kaip ir tame, kaip greitai aktyviausi kovotojai su barbarais patys jais virsta, kaip atsiskleidžia baisesnėmis už barbarus asmenybėmis ir darosi sunku suvokti nuo ko išties reikėtų gelbėtis. Dėl pavadinimo aliuzijos Coetzee knyga man buvo ir savotiška „Belaukiant Godo” interpretacija, kurioje, nesulaukus Godo, laukiantieji jį patys pasidaro iš kitų praeivių.
Be abejonės, tai ta knyga, kurią ne verta, o būtina perskaityti, juolab, kad lietuviškai turime su nuostabiu Violetos Tauragienės vertimu.
Kibererdvė. Haliucinacija, kurią savo valia kasdien patiria milijardai…
Gibsonas. Kiberpanko klasikas. O kaip būna su klasika? Arba mokykla ar gyvenimas priverčia perskaityti, arba ne. O skaitymo metu tas klasiškumas ir patvirtinamas arba paneigiamas. Paprastai patvirtinimas žengia koja kojon su aktualumu šiandienai, amžinosiomis vertybėmis ir nepasidavimu laiko diktuojamiems gyvenimo pokyčiams. Kitu atveju kūriniui tenka sukti uodegą ir būti pritempinėjamam prie klasikos etiketės. Prie pastarųjų priskirčiau ir „Neuromantą” (orig. Neuromancer).
Žinoma, po „Skaitmeninių sąmonių”, „Atspindžių labirinto” ir „Lavinos” tenka į „Neuromantą” žvelgti iš to laikmečio, 1984-ųjų, perspektyvos, kai interneto ir kompiuterių, kokius turime dabar, era buvo tik aušroje. Tad nestebina ir paties autoriaus 2004-ųjų romano leidimui parašyta įžanga, kurioje atsiprašinėja, jog ne viską taip puikiai pavyko kūrinyje numatyti (pvz., veikėjai vis dar naudoja laidinius telefonus). Visgi ta žvelgimo iš ano laikmečio perspektyvos gan kebloka ir sakydamas, kad „Neuromantas” šiandien nurauna stogą, nemenkai perlenkčiau lazdą. Toliau skaityti WILLIAM GIBSON „Neuromantas”
Pabaigus pažintį su geriausiais 2023-ųjų filmais galima ramiai grįžti prie vis didėjančio IMDB watchlist‘o, kurio pirmame puslapyje atsirado „No Trains, No Planes”. Šįkart net pavyko atkapstyti, kodėl šis filmas pateko į norimų peržiūrėti sąrašą. Ogi Saulius Macaitis savo recenziją apie Alexo van Warmerdamo (kuris ilgainiui tapo vienu mylimiausių režisierių) „Suknelę” pradėjo įžanga, kurioje pamini režisierių Josą Stellingą, apie kurį mūsuose „tiesiog skandalingai nieko nežinoma”. Taip po kelerių metų siekiant skandalą nuraminti išaušo pirmos pažinties su olandu Stellingu diena. Pasirodo ir jis turi to, Macaičio žadėto, olandiško keistumo ir gali būti, kad taps tokiu pat mylimu kaip Warmerdamas.
„No Trains, No Planes” nėra kritikų geriausiai įvertintas Stelling’o filmas, bet pagal žiūrovų skirtus balus akivaizdu, kad mačiusių mylimas ir tikrai skirtas masiniam žiūrovui. Filmas gan teatrališkas, kamerinis, veik visą laiką besisukantis priestočio kavinėje, į kurią dar šiai nepradėjus dirbti su visa savo manta atsibeldžia miestelio nevykėlis, nuolatinis kavinės lankytojas Gerardas. Anot jo – jis palieka miestą, todėl atvyko su visais atsisveikinti, atnešė draugams dovanų – kam perleidžia savo knygas, kam vinilines plokšteles, ką tiesiog apkabina. Gerardas tikisi, jog tai bus visiems didžiausias dienos siurprizas, bet ši žinia iššaukia nebent abejingą pečių trūktelėjimą. Toliau skaityti NO TRAINS, NO PLANES (1999, rež. Jos Stelling)
Nėra metafora jausti mirusiųjų poveikį pasauliui.
Po daug metų, po daug knygų, po daug filmų jau galiu pasakyti, kad kažkuriuo gyvenimo momentu holokausto tema kultūroje man tapo išsisėmusi ir visi tie viršeliai su Aušvico pavadinime ar žydų nugarėlėje kelia tik liūdną vypsnį. Tad kanadietė Anne Michaels „Atmintis bėglė” (orig. Fugitive Pieces) su anotacija „Po to, kai naciai nužudė Lenkijos žydo Jakobo Beero tėvus ir išsivedė jo seserį, septynmetį berniuką išgelbėjo Athosas, graikas geologas” buvo savotiškas iššūkis knygai, nes išankstinis nusiteikimas buvo tikrai ne kūrinio naudai. Ir ką tu sau manai – Michaels su keliolika puslapių suardė visus mano blokus, skepsį pakišo kažkur giliai giliai ir „Atmintį bėglę” įrašė tarp pačių geriausiųjų. Jau skaitymo procese išgūglinau, jog knyga gavo virš dešimt apdovanojimų, bet jau nebeturėjau abejonės, jog 1996-aisiais, knygos pasirodymo metais, ji ir negalėjo tyliai nusėsti literatūros paraštėse. Žodžiu, knyga išlaikė išbandymą laiku ir net dabartiniame literatūrinio persisotinimo laikmetyje skaitosi pagauliai, aktualiai ir jaudinančiai. Toliau skaityti ANNE MICHAELS „Atmintis bėglė”
Nelabai atmenu apie ką buvo brolių Coenų 1996-ųjų ilgametražis „Fargo” – bus puiki proga pažiūrėti dar kartą,- tačiau Noaho Hawleyjaus adaptacija televizijai pavergė po pirmosios serijos. Hawleyjus nepriekaištingai išlaiko Coenams būdingą tragikomišką atmosferą, stilių, siužeto vingius ir pateikia nuostabaus nuotaikingumo bei šviežumo reginį ir dešimties serijų pirmasis „Fargo” sezonas susivalgo su visais batais.
Istorija apie 2006-aisiais Minesotos mažame miestelyje nutikusius „realius” įvykius negali palikti abejingų.
Po miestelį siaučia šaltakraujiškas žudikas Malvo (vaidina Billy Bob Thornton), jo kelyje netikėtai pasipainiojęs draudimo agentas Lesteris (vaidina Martinas Freemanas) gauna iš žudiko vyrišką dovaną, kuri negrįžtamai pakeičia Lesterio asmenybę, keli už nosių vedžiojami policijos pareigūnai ir smagūs antraplaniai personažai (tarp kurių net charizmatiškasis Oliveris Plattas). Thorntonas čia blizga neįtikėtinai, tačiau jį trigubai lenkia Freemanas, puikiai pažįstamas iš Hobito ir daktaro Vatsono vaidmenų. Freemano personažas neįtikėtinai žavus ir verčiantis nuolat lūpų kampučius riestis viršun. Toliau skaityti [tv series:] FARGO (2014-2024)
Ateities archyvui pasidedu ir 2023-ųjų labiausius. Šiais metais labiausiai dėmesį traukė Azijos pusės kūryba, o dauguma kritikų išliaupsintųjų nemenkai nuvylė. Tarp pastarųjų būtų ir Martin’o Scorsese’s pusketvirtos valandos epas, kuris jau po pusantros tapo nuspėjamas ir niekuo nebežavintis, ir daug nereikalingų scenų turintis „Passages”, ir save atkartojantis Aki Kaurismäki, galintis sužavėti nebent jo niekad nemačiusį, ir nuolatinį laukimą kažkokio vau žadantis, bet taip ir nepateikiantis „Oppenheimer”. O džiugino ir pavergė žemiau išvardintieji.
RETURN TO DUST / Yin ru chen yan (2022)
Metų favoritas, jau peržiūrėtas dukart ir neabejoju, kad bus dar kartojamas. Be jokių išlygų rekomenduojama visiems, nes čia retas paukštis, kuris suderina ir rimtą dramą, ir nereikliam žiūrovui būtiną veiksmo dinamiką.
Kinija. Kažkoks kaimas, kurio gyventojus modernizacija ir valdiška biurokratija ima stumti iš įprastų gyvenimo taisyklių. Tokiame „Rūstybes kekių” natiurmorte apvesdinami du anksčiau vienas kito nematę ne pirmos jaunystės žmonės ir asilas, kurie pradeda kurti savo santykį. Sunkaus darbo jųdviejų kelią kartais pervažiuoja kito pasaulio grimasos: biznieriai, valstybės tarnautojai, banditėliai, bet pora atkakliai stato savo kaimišką kasdienybę. Iš esmės tai sunkų darbą dirbančių žmonių santykio istorija, kuri šiltai buvo priimta žiūrovų, bet netruko sulaukti Kinijos cenzorių nepasitenkinimo. Ir galima suprasti kodėl – filme buitiškai parodoma kaip valstybės kuriamos taisyklės paveikia paprastus žmones, kurių niekas negirdi, kurių nuomonė niekam nesvarbi, kurie prisimenami tik tada, kai iš jų galima dar labiau pasipelnyti ar verslininkui išgelbėti prireikia retos grupės kraujo. Mažo biudžeto filmas pavergia ne tik širdį spaudžiančia herojų meilės istorija, bet ir kinematografijos subtilybėmis, kurių rezultatas – kiekvienoje scenoje galima rasti ne vieną nuotraukos ant sienos vertą kadrą, kurį nuolat norisi sustabdyti ir gėrėtis (jei netikite, tiesiog pažiūrėkite esančias internete filmo nuotraukas).
RETURN TO SEOUL / Retour à Séoul (2022)
Tikrų režisierės patirčių įkvėptas viskuo nuostabus filmas. Toks, kuris gali įtikti tiek indie kino žiūrovui, tiek neišrankesnėms masėms. Vienas iš tų (o tokių pastaruoju metu vis daugiau), kur nemenką rolę atlieka kultūrų skirtumai, kas mažėjančiame pasaulyje tampa vis aktualesne tema. Toliau skaityti GERIAUSI FILMAI 2023