Su šiuo Didžiojo mokslinės fantastikos trejeto nariu mano santykis dviprasmiškas: arba myliu, arba nekenčiu. Kaskart atsivertęs dar neskaitytą Heinlein‘o knygą tikiuosi kažko panašaus į „Durys į vasarą”, „Lėlininkus” ar „Erdvėlaivių karius”, bet ne „Galaktikos pilietį” ar „Šlovės kelią”. Deja, romanas „Ateivis svetimame krašte” (Stranger in a strange Land), nors ir savo laiku apdovanotas Hugo premija, man baisiai prailgo ir nepateks tarp minėtųjų šio amerikiečio geriausiųjų.
Pasakojama istorija, apie iš Marso parskraidintą į Žemę marsietį, ten gimusį ir augusį žmogų, turi savyje stipraus užtaiso, tačiau su kiekvienu skyriumi jėga vis blanksta ir galop nusuka į visai neįdomias lankas. Autorius tik probrėkšmiais leidžia pažvelgti į marsietiškos civilizacijos unikalumą, o visą dėmesį sutelkia į žemiškąsias peripetijas, kurios nuo civilizacinio lygmens netrunka nusiristi į siaurą socialinę problematiką su kritika bažnyčiai ir nesibaigiančius postringavimus apie daugpatystę, kažkokį laisvą seksą ir panašius niekus, mažai susijusius su moksline fantastika. Lyg Heinlein’as būtų norėjęs parašyti savą „Dianetiką”, bet nepavykus, perkėlė idėjas į grožinio kūrinio puslapius.
Ok, pirmasis marsiečio vizitas futuristinėje bažnyčioje buvo tokia tobula vonegutiška satyra, jog plojau atsistojęs. Tačiau čia aplodismentai ir baigėsi.
Štai per futbolo sezoną tikintieji pasilieka po pamaldų ir klauptuose valgydami priešpiečius žiūri varžybas.
Labai norint, galima ir šiandien šią knygą aktualizuoti: padiskutuoti, ar jau pasikeitė požiūris į smurtą prieš moteris („Jei mergina išprievartaujama, devyniais atvejais iš dešimties ji bent iš dalies pati kalta”); ar yra aiški kosmose gimusių asmenų teisinė padėtis; ar gyvenimas komunose daro tik neigiamą įtaką; ko reikia, kad prasidėtų nauja religija; ar televizija ir socialiniai tinklai daro tokį patį poveikį smegenims („Daugelį neurozių ir kai kurias psichozes galima susieti su niekam nereikalingu ir nesveiku įpročiu kasdien pasinerti į penkių milijardų nepažįstamųjų bėdas ir nuodėmes”) ir pan.
Romanas „Ateivis svetimame krašte” pasirodė dar 1961-aisiais, tad to meto ateities pasaulis šiandien atrodo kai kuriomis detalėmis nenuspėtas: skraidantys savivaldžiai taksi sunkiai dera su vis dar juostose filmuojamais vaizdais bei paštu siunčiamais popieriniais laiškais. Žinoma, tuomet dar interneto aušra buvo tolokai ir už tokį futurizmą galima Heinlein’ui atleisti.
Bet nesinori atleisti už besaikį tuščiažodžiavimą, smulkmeniškumą, aibę bereikšmių pokalbių, kuriuose jau pirmas atsakymas atskleidžia esmę, bet skaitytojas turi įveikti dar porą trejetą puslapių iki dialogo pabaigos. Knygos pratarmėje gauname informaciją, jog lietuviškai rankose laikome 70 000 žodžių ilgesnį kūrinio variantą, kuris dėl leidėjų reikalavimų anuomet buvo išleistas daug trumpesnis. Tiesą sakant, kažkodėl, manau, kad sutrumpinta versija įspūdį būtų palikusi daug didesnį. Ne viskas gerai ir su romano pasakotojo perspektyva, kuri šokinėja nuo vieno prie kito veikėjo, bet visumoje paties pagrindinio, marsiečio Smito, taip ir likau nepažinęs. Romane galima rasti vienos veikėjos moto: „Niekad nesi per senas būti jaunas„, kuriuo sekant, vietoj „Ateivio svetimame krašte” mieliau dar kartą paskaityčiau labiau jaunesnei auditorijai skirtą Heinlein’o „Žvaigždžių žvėrį”, kurį galima rasti lietuviškai.
Nežiūrint aukščiau išdėstytų paburbojimų, esu be galo dėkingas leidyklai „kitos knygos”, kuri užtikrintai toliau lopo klasikinių mokslinės fantastikos kūrinių lietuviškų vertimų spragas.
