– Šio namo architektas turbūt užaugo kosminėje kapsulėje. Stebiuosi, kad sienos neišgaubtos…

Prieš penkiasdešimt metų pasirodęs anglų rašytojo J. G. Ballard‘o (kurio vertimų turime gėdingai per mažai) romanas „Aukštnamis” (orig. High-Rise) vis dar lieka aktualus ir būtinas. Čia Ballard’as nėra toks provokatyvus kaip „Avarijoje”, bet ir šįkart pateikia ne vieną sceną, kurioje skaitytojas gali išbandyti savo sugedimo laipsnį, pajausti nerimą ir šiek tiek likti sukrėstas.

Daugeliu aspektų aukštnamis tapo pavyzdžiu, kaip technologijos atvėrė duris pasireikšti iš tiesų „nevaržomai” psichopatologijai.

„Aukštnamis” pasakoja naujai pastatyto dangoraižio, kuriame galima rasti ir mokyklą, ir prekybos centrą, ir baseinų, ir sodą ant stogo, kasdienybę, kurią naujakuriai iš pradžių idealizuoja, džiaugiasi kupina prabangos, technologinių privalumų architektūra, interjeru, rengia karštus susipažinimo vakarėlius. Atrodo, esti visos sąlygos gauti jaukią, romantišką Alexander’io McCall’o Smith’o „Škotijos gatvė 44” serijos atmosferą, bet aukštnamis pradeda ožiuotis – kartais užsikemša šiukšlių vamzdis, kartais vienur kitur dingsta elektra, sustoja liftai, išsijungia kondicionavimo sistemos ir tai tampa savotišku dirgikliu, lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu ir kitus pastato bei jų gyventojų ydingumus. Nepasitenkinimo incidentai netrunka išplisti lyg vėžys, kurio nėra kam sustabdyti ir tarp betoninių sienų užverda išlikimo kova. Toliau skaityti J. G. BALLARD „Aukštnamis” →

Pagaliau. O viltis jau buvo pasruvusi krauju. Keliskart. Prieš gerą dešimtmetį, kai pirmųjų Cormac’o McCarthy vertimų („Laukinių arklių pakerėti”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, ir „Kelias”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008) į lietuvių kalbą autorė Violeta Tauragienė prisipažino, kad „Kraujo meridianui” trūkstą drąsos, vėliau, net siūlant Rašytnamiui – aistros ir energijos. Po lengvų primygtinų raginimų visgi Tauragienės vertimas buvo pradėtas, bet neturint su leidykla sutarties, kuri ir teisių dar nebuvo nusipirkusi, keliasdešimt puslapių vertimo juodraščių, palydint tada mano visai nesuprantamai sutikto „jai reikia vyro vertėjo”, buvo įkišti į stalčių. Pristojęs kraujavimas vėl atsinaujino iki kol „Rara” driokstelėjo naujieną, kad McCarthy magnus opus jau įtraukta į leidyklos 2023 m. planus ir tekstas jau verčiamas Vido Morkūno. Bet 2023 m. ėjo į pabaigą, leidykla atsiprašinėjo ir sakė, kad bus kitais metais, po to – Knygų mugei, po šito – pavasarį… Tad, kai jau „Kraujo meridianas arba Saulėlydžio gaisai Vakaruose” atsidūrė rankose ir buvo pradėta skaityti, gimė hipotezė, ar kartais vertimas nėra sudėtingesnis už originalą ir neturi nepagrįstų pagražinimų. Bet paliksiu šį klausimą akademikams ir eisiu prie žemiškų dalykų.

Kas yra „Kraujo meridianas”? Vesternas. Antivesternas. Antiherojinis epas. Istorinis romanas. Filosofinis kūrinys. Apokaliptinis pasakojimas. Kolonializmo kritika. Kelio filmas. Ir panašiai, ir panašiai. Ir visi tie apibūdinimai tinka. Matyt, todėl kitiems ir neįtinka visuma, kurioje nėra nieko sukramtyto, kurioje kiekvienas skaitytojas randa savas prasmes ir supratimus. Toliau skaityti CORMAC MCCARTHY „Kraujo meridianas” →

Kurti civilizaciją – ganėtinai bjaurus užsiėmimas

(iš „Artemidės”)

Amerikiečių rašytojas Andy Weir‘as geriausiai žinomas dėl jį išgarsinusio romano „Marsietis”. Lietuviškai be pastarojo turime dar dvi fantasto knygas: „Projektas „Sveika Marija” (Project Hail Mary) ir „Artemidė” (Artemis).

Visi Weir’o kūriniai turi jam būdingą techninį-fizikinį braižą, kuris jam tiek padeda (įtikinti skaitytoją, kad fantastiškas sumanymas turi mokslinį pagrindą), tiek trukdo (nesaikingai vartojamos techninio turinio pastraipos ilgainiui ima erzinti), tad visas klausimas, kaip rašytojui pavyks išlaikyti balansą tarp futuristinės teorijos ir kuriamo konkretaus siužeto.

„Artemidė” (išleido „Balto”) sąlyginai tęsia „Marsiečio” idėjas, tik perkeltas į Mėnulį, į jame egzistuojantį vienintelę žmonių apgyvendintą kupolinį miestą – Artemidę. Autorius puikiai pristato gyvenimo mūsų palydove problematiką, iššūkius, galimus sprendimus, tačiau visiškai sudegina siužetą ir personažų charakterius. Intriga silpnoka, nereikalingo veiksmo ir detalių – perteklius, veikėjai – neįtikinami, šabloniški, nuspėjamumas visur lyg ant lentos užrašytas. Pagrindinei veikėjai, iš kurios perspektyvos ir sekamas šis mokslinės fantastikos trileris, bandoma suteikti kažkokio seksualiai humoristinio atspalvio, tačiau visiškai nesėkmingai. Po tokių išsireiškimų, kaip, pvz., „Atrodžiau kaip raupsuotoji. O gal kaip kekšė, kuri masturbuodavo tik raupsuotuosius.” ar daugkartinio elektroninio prezervatyvo projekto likdavo tik akis vartyti ir patikrinti, ar Weir’as tai nerašė šio romano paauglystės metais. Žodžiu, visumoje „Artemidė” paliko blankų įspūdį, nors autorius turėjo sukūręs visai įdomų Artemidės veikimo pasaulį. Toliau skaityti ANDY WEIR „Artemidė” ir „Projektas „Sveika Marija” →