– Šio namo architektas turbūt užaugo kosminėje kapsulėje. Stebiuosi, kad sienos neišgaubtos…
Prieš penkiasdešimt metų pasirodęs anglų rašytojo J. G. Ballard‘o (kurio vertimų turime gėdingai per mažai) romanas „Aukštnamis” (orig. High-Rise) vis dar lieka aktualus ir būtinas. Čia Ballard’as nėra toks provokatyvus kaip „Avarijoje”, bet ir šįkart pateikia ne vieną sceną, kurioje skaitytojas gali išbandyti savo sugedimo laipsnį, pajausti nerimą ir šiek tiek likti sukrėstas.
Daugeliu aspektų aukštnamis tapo pavyzdžiu, kaip technologijos atvėrė duris pasireikšti iš tiesų „nevaržomai” psichopatologijai.
„Aukštnamis” pasakoja naujai pastatyto dangoraižio, kuriame galima rasti ir mokyklą, ir prekybos centrą, ir baseinų, ir sodą ant stogo, kasdienybę, kurią naujakuriai iš pradžių idealizuoja, džiaugiasi kupina prabangos, technologinių privalumų architektūra, interjeru, rengia karštus susipažinimo vakarėlius. Atrodo, esti visos sąlygos gauti jaukią, romantišką Alexander’io McCall’o Smith’o „Škotijos gatvė 44” serijos atmosferą, bet aukštnamis pradeda ožiuotis – kartais užsikemša šiukšlių vamzdis, kartais vienur kitur dingsta elektra, sustoja liftai, išsijungia kondicionavimo sistemos ir tai tampa savotišku dirgikliu, lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu ir kitus pastato bei jų gyventojų ydingumus. Nepasitenkinimo incidentai netrunka išplisti lyg vėžys, kurio nėra kam sustabdyti ir tarp betoninių sienų užverda išlikimo kova. Toliau skaityti J. G. BALLARD „Aukštnamis”