J. G. BALLARD „Aukštnamis”

– Šio namo architektas turbūt užaugo kosminėje kapsulėje. Stebiuosi, kad sienos neišgaubtos…

Prieš penkiasdešimt metų pasirodęs anglų rašytojo J. G. Ballard‘o (kurio vertimų turime gėdingai per mažai) romanas „Aukštnamis” (orig. High-Rise) vis dar lieka aktualus ir būtinas. Čia Ballard’as nėra toks provokatyvus kaip „Avarijoje”, bet ir šįkart pateikia ne vieną sceną, kurioje skaitytojas gali išbandyti savo sugedimo laipsnį, pajausti nerimą ir šiek tiek likti sukrėstas.

Daugeliu aspektų aukštnamis tapo pavyzdžiu, kaip technologijos atvėrė duris pasireikšti iš tiesų „nevaržomai” psichopatologijai.

„Aukštnamis” pasakoja naujai pastatyto dangoraižio, kuriame galima rasti ir mokyklą, ir prekybos centrą, ir baseinų, ir sodą ant stogo, kasdienybę, kurią naujakuriai iš pradžių idealizuoja, džiaugiasi kupina prabangos, technologinių privalumų architektūra, interjeru, rengia karštus susipažinimo vakarėlius. Atrodo, esti visos sąlygos gauti jaukią, romantišką Alexander’io McCall’o Smith’o „Škotijos gatvė 44” serijos atmosferą, bet aukštnamis pradeda ožiuotis – kartais užsikemša šiukšlių vamzdis, kartais vienur kitur dingsta elektra, sustoja liftai, išsijungia kondicionavimo sistemos ir tai tampa savotišku dirgikliu, lakmuso popierėliu, atskleidžiančiu ir kitus pastato bei jų gyventojų ydingumus. Nepasitenkinimo incidentai netrunka išplisti lyg vėžys, kurio nėra kam sustabdyti ir tarp betoninių sienų užverda išlikimo kova. Toliau skaityti J. G. BALLARD „Aukštnamis”

[tv series:] MES ESAME, KAS ESAME (2020)

We dream of peace, we all do

Jeigu italų režisieriaus Luca Guadagnino kine per maža, tai užsipildyti puikiai padės televizijai skirtas aštuonių dalių mini serialas „Mes esame, kas esame” (We Are Who We Are), prie kurio scenarijaus rankas prikišo ir žinomas italų rašytojas Paolo Giordano, kurio lietuviškai turime ne vieną vertimą („Pirminių skaičių vienatvė„, „Žmogaus kūnas” ir kt.).

Pats Luca Toliau skaityti [tv series:] MES ESAME, KAS ESAME (2020)

Gintaras GRAJAUSKAS „vienas žmogus…”

Gintaro Grajausko naujos eilėraščių rinktinės visada būna laukiamos ir nudžiugina ne mažiau, negu jo senųjų knygelių radimas kokiame buktyne. Deja, bet „Vandens skonis” lieka man pačia nesmagiausia Grajausko eilių knygele. Jis čia toks kaip visada, stilistiškai atpažįstamas, nerimuotas, buitiškas, pašiepiančiai ironiškas ir liūdnai sentimentalus. Tik „Vandens skonyje” ne kartą nuklystama į sovietinius prisiminimus, kurie man visiškai nėra skanūs ir nekelia jokių teigiamų sentimentų. Tokie vaizdeliai nei gelia, nei kelia ilgesį. Juolab šiandienos kontekste.

Bet nėra visi keturiasdešimt eilėraščių vien apie tą patį ir taip pat. Tą minėta neskanumą kartkartėmis nuplauna sena geras ir brandus poetiškas skonis. Kaip, pavyzdžiui, šis:

vienas žmogus
(dažniausiai moteris)
pagalvoja: štai šitas žmogus
žino, kaip mane išgelbėti Toliau skaityti Gintaras GRAJAUSKAS „vienas žmogus…”

UDAAN (2010, rež. Vikramaditya Motwane)

Bolivudas jau seniai išaugo iš būtinybės įtraukti šokius ir dainas į kiekvieną filmą. „Udaan“, dienos šviesą išvydęs prieš 15 metų, yra puikus to pavyzdys. Tačiau šio filmo vertė slypi ne vien muzikinių intarpų nebuvime – indų režisieriaus Vikramaditya Motwane’o ilgametražis debiutas turi visus svarbiausius gero kino ingredientus, nuo muzikos, aktorystės iki režisūros, scenarijaus ir montažo.

„Udaan“ (kitur verčiamas kaip „Skrydis“ (Flight) prasideda tarsi studentiška komedija: paauglių grupelė, tarp kurių yra ir filmo herojus Rohanas, naktį pabėga iš internatinės mokyklos pažiūrėti filmo – už tai jie pašalinami iš mokyklos. Rohano grįžimas namo, pas kelerius metus nematytą tėvą, nėra lengvas, vaikinas nusiteikęs daug kam, bet jokiu būdu nežada atsisakyti savo svajonės tapti rašytoju. Ant Rohano visa tūžmastimi užgriuvusį tėvo fizinį ir psichologinį smurtą nėra lengva stebėti, nors kai kuriose scenose paaiškėję praeities faktai ir tėvo atvirumas leidžia tikėtis, jog Rohano atkaklumas visgi ištirpdys ledinę jo širdį. Toliau skaityti UDAAN (2010, rež. Vikramaditya Motwane)

CORMAC MCCARTHY „Kraujo meridianas”

Pagaliau. O viltis jau buvo pasruvusi krauju. Keliskart. Prieš gerą dešimtmetį, kai pirmųjų Cormac’o McCarthy vertimų („Laukinių arklių pakerėti”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, ir „Kelias”, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008) į lietuvių kalbą autorė Violeta Tauragienė prisipažino, kad „Kraujo meridianui” trūkstą drąsos, vėliau, net siūlant Rašytnamiui – aistros ir energijos. Po lengvų primygtinų raginimų visgi Tauragienės vertimas buvo pradėtas, bet neturint su leidykla sutarties, kuri ir teisių dar nebuvo nusipirkusi, keliasdešimt puslapių vertimo juodraščių, palydint tada mano visai nesuprantamai sutikto „jai reikia vyro vertėjo”, buvo įkišti į stalčių. Pristojęs kraujavimas vėl atsinaujino iki kol „Rara” driokstelėjo naujieną, kad McCarthy magnus opus jau įtraukta į leidyklos 2023 m. planus ir tekstas jau verčiamas Vido Morkūno. Bet 2023 m. ėjo į pabaigą, leidykla atsiprašinėjo ir sakė, kad bus kitais metais, po to – Knygų mugei, po šito – pavasarį… Tad, kai jau „Kraujo meridianas arba Saulėlydžio gaisai Vakaruose” atsidūrė rankose ir buvo pradėta skaityti, gimė hipotezė, ar kartais vertimas nėra sudėtingesnis už originalą ir neturi nepagrįstų pagražinimų. Bet paliksiu šį klausimą akademikams ir eisiu prie žemiškų dalykų.

Kas yra „Kraujo meridianas”? Vesternas. Antivesternas. Antiherojinis epas. Istorinis romanas. Filosofinis kūrinys. Apokaliptinis pasakojimas. Kolonializmo kritika. Kelio filmas. Ir panašiai, ir panašiai. Ir visi tie apibūdinimai tinka. Matyt, todėl kitiems ir neįtinka visuma, kurioje nėra nieko sukramtyto, kurioje kiekvienas skaitytojas randa savas prasmes ir supratimus. Toliau skaityti CORMAC MCCARTHY „Kraujo meridianas”

QUEER (rež. Luca Guadagnino, 2024)

Žinant, jog tai Williamo S. Burroughso kūrinio ekranizacija, nestebina, jog filmo pagrindą sudaro alkoholis, cigaretės, narkotikai, barai, kūniški malonumai bei šiek tiek haliucinacijų. Kaip ir kitų bytnikų istorijose čia sudėtinga siužete rasti intrigą ar ryškų konfliktą ir tai kiša koją filmą įvertinti aukščiausiais balais. Žinoma, dar sunku (ypač pirmąjį pusvalandį) atsiriboti nuo to, kad Danielis Craigas, mūsų paskutinysis Džeimsas Bondas, orališkai tenkina jaunus vyrukus. O bet tačiau čia virvutes tampo italas Luca Guadagnino („Challengers”, „Call Me By Your Name”, „Bones and All”), jau ne kartą įrodęs, kad ir iš paprastos ar nuvalkiotos istorijos galima sukurpti akiai ir širdžiai malonią pramogą. Tai Luca daro ir „Queer”, tiek, kad homoseksualumo tematika jau buvo „Call Me By Your Name”, tad jau jaučiamas šioks toks pasikartojimas, kas dar nuima vieną kitą vertinimo balą. Guadagnino lyg velka paskui save kito tautiečio, Sorrentino, prakeiksmą, kai vizualumas užgožia turinį ar net gyvena atskirus gyvenimus, tačiau net suminėjus tiek priekaištėlių „Queer” vis tiek lieka dviejų valandų vizuali kinomaniška atgaiva, asmeniškai žavingesnė už kitus „Kino pavasario” programos grandus „Bird” ar „The Brutalist”. Toliau skaityti QUEER (rež. Luca Guadagnino, 2024)

ANDY WEIR „Artemidė” ir „Projektas „Sveika Marija”

Kurti civilizaciją – ganėtinai bjaurus užsiėmimas

(iš „Artemidės”)

Amerikiečių rašytojas Andy Weir‘as geriausiai žinomas dėl jį išgarsinusio romano „Marsietis”. Lietuviškai be pastarojo turime dar dvi fantasto knygas: „Projektas „Sveika Marija” (Project Hail Mary) ir „Artemidė” (Artemis).

Visi Weir’o kūriniai turi jam būdingą techninį-fizikinį braižą, kuris jam tiek padeda (įtikinti skaitytoją, kad fantastiškas sumanymas turi mokslinį pagrindą), tiek trukdo (nesaikingai vartojamos techninio turinio pastraipos ilgainiui ima erzinti), tad visas klausimas, kaip rašytojui pavyks išlaikyti balansą tarp futuristinės teorijos ir kuriamo konkretaus siužeto.

„Artemidė” (išleido „Balto”) sąlyginai tęsia „Marsiečio” idėjas, tik perkeltas į Mėnulį, į jame egzistuojantį vienintelę žmonių apgyvendintą kupolinį miestą – Artemidę. Autorius puikiai pristato gyvenimo mūsų palydove problematiką, iššūkius, galimus sprendimus, tačiau visiškai sudegina siužetą ir personažų charakterius. Intriga silpnoka, nereikalingo veiksmo ir detalių – perteklius, veikėjai – neįtikinami, šabloniški, nuspėjamumas visur lyg ant lentos užrašytas. Pagrindinei veikėjai, iš kurios perspektyvos ir sekamas šis mokslinės fantastikos trileris, bandoma suteikti kažkokio seksualiai humoristinio atspalvio, tačiau visiškai nesėkmingai. Po tokių išsireiškimų, kaip, pvz., „Atrodžiau kaip raupsuotoji. O gal kaip kekšė, kuri masturbuodavo tik raupsuotuosius.” ar daugkartinio elektroninio prezervatyvo projekto likdavo tik akis vartyti ir patikrinti, ar Weir’as tai nerašė šio romano paauglystės metais. Žodžiu, visumoje „Artemidė” paliko blankų įspūdį, nors autorius turėjo sukūręs visai įdomų Artemidės veikimo pasaulį. Toliau skaityti ANDY WEIR „Artemidė” ir „Projektas „Sveika Marija”

CINEMA, ASPIRINAS E URBUS (2005, rež. Marcelo Gomes)

Jau neatgaminsiu, kodėl šis filmas kažkada pateko tarp kitų norimų pažiūrėti Brazilijos kūrėjų filmų. Ar kad buvo pastebėtas Kanų kino festivalyje, ar kad Brazilija jį buvo atrinkusi kaip pretendentą į Oskarus, ar kad jis minimas ne viename geriausių Brazilijos filmų sąraše. Režisieriaus Marcelo Gomes’as inicialai gali būti žinomi iš „Once Upon a Time Veronica”  (režisavo) ar Gabriel’is Mascaro statytų „Neon Bull” („Boi Neon”)  ir „Divine Love” („Divino Amor”), kur Gomes’as buvo scenaristas.

„Cinema, Aspirinas e Urubus” (angl. „Cinema, Aspirins and Vultures”, liet. „Kinas, aspirinas ir grifai”) yra kelio filmas, kuriame žiūrovas kartu su vokiečiu, aspirino pardavėju, senu sunkvežimiu kratosi duobėtais keliais per atokius Brazilijos kaimus, šluostosi nuolat tekantį prakaitą, kovoja su gyvatėmis, klauso radijo, nakvynės gyvenvietėse atveju montuoja kino projektorių, per kurį sutemus rodo aspiriną reklamuojančius filmukus. Pastarosios, keliaujančio kino laikus primenančios, scenos nepaliks nei vieno kinomano abejingu. Žinoma, pakeliui atsiranda įvairiausių pakeleivių, kurie įneša savo turinio: vieni tampa palydovais keliams kilometrams, o kitas ir draugu visam gyvenimui. Toliau skaityti CINEMA, ASPIRINAS E URBUS (2005, rež. Marcelo Gomes)