Benaršant lengvai užmarštin grimztančios „Eridano” Pasaulinės fantnastikos aukso fondo serijos sąrašą aptikau, kad dar esti neskaitytas amerikiečio Clifford‘o D. Simak‘o romanas „Dievų valia” (orig. A Choice of Gods), kuris 1973 m. buvo nominuotas ir Hugo, ir Locus premijoms. Nelaimėjo nei vienos (Azimovo „Net patys dievai” tikrai buvo vertesni), bet kūrinys nuostabus, vertas dėmesio ir net po pusšimčio metų neturi jokio naftalininio kvapo.

Istorija nukelia skaitytoją apie 5000 metų į Žemės ateitį, kurioje be paaiškinamų priežasčių dingsta veik visi žmonės. Žemėje likusios, robotų, indėnų ir žmonių (taip, čia kiek rasistiškai indėnai pristatomi kaip kokia žemesnio luomo ir gebėjimų bendruomenė) grupelės gyvena atskirai, veda kiekviena sau priimtiną kasdienybę, stengiasi netrukdyti viena kitai ir kažkaip įprasminti būtį. Tačiau sumaištį sukelia ir visus į vieną tikslą suveda Žemėn sugrįžęs žmogus, pranešantis nelauktų pasekmių galinčias sukelti žinias.

Sunku būtų įvardinti šį romaną kaip intriguojantį, kupiną dinamikos ar raunantį stogą. „Dievų valia” yra toks jaukaus vakaro atmosferinis kūrinys, kuris puslapis po puslapio ne vysto siužetines linijas, o tik tvirčiau apsupa skaitytoją pasakojamu pasauliu, jo keistenybėmis, paslaptimis, leidžia apsiprasti, pamilti tą veikėjų skleidžiamą šilumą, nostalgiją ir sentimentalią ramybę. Aprašymai, pokalbiai skleidžiasi taip mielai, kaip vasaros lietus į terasos stogą ar traškantis židinys žiemą. O tarp tos malonios ir jaukios būsenos retkarčiais įkišamos menkos adatėlės, kurios pasąmonėje ima formuoti nepaaiškinamą nerimą, baimę, grėsmę, supratimą, jog šita tyla susitelkė prieš audrą. Visa tai priminė geriausių Ray Bardbury „Pienių vyno” vasariško spindesio kaitaliojimąsi su marsietiškų ir kriminalinių kūrinių „siaubo be siaubingų scenų” atmosferą, kur miglotumas ir nepasakymas sakinių iki galo sukelia skaitytojo galvoje jam vienam baisiausius individualius košmarus. Kaip ir Bradbury, Simak’as „Dievų valioje” nėra tas, kuris leidžiasi į technines detales, neaiškina, kaip kas veikia, kaip ir kodėl galėjo nutikti vienas ar kitas neįtikėtinas įvykis, o koncentruojasi į keistų įvykių pasekmes, jų įtaką kasdieniam gyvenimui, žmogaus psichologiją, prigimtį. Autorius kelia daug filosofinių ir egzistencinių klausimų apie žmogaus vietą visatoje, humaniškumą, jau minėto Azimov‘o robotikos dėsnius ir daro tai įdomiai, meistriškai.

Bet klaidinga vadinti tai blogiu, nes iš tiesų taip nėra. Jį galima pajusti, užuosti iš tolo, nes jis kvepia blogiu vien todėl, kad yra visiškai kitoks nei mes, toks nežmogiškas, beširdis. Vertinant žmogaus akimis, jis neprotauja ir veikia neapgalvotai, bet tik todėl, jog nejaučia nė vienos emocijos, neturi jokio motyvo ar tikslo, jokios minčių eigos, kurią būtų galima sutapatinti su žmogaus protu. Palyginti su juo, mes esame nedaug protingesni už vorus.

„Dievų valia” – tikra mokslinės fantastikos klasika, būtina kiekvienam žanro mėgėjui, ne tik daug papasakos, bet ir paliks su daug neatsakytų klausimų, kurie kūrinį daro tik dar vertingesniu.

Knygoje yra ir pora nesužavėjusių apsakymų: „Begaliniai pasauliai” (orig. „Worlds Without End„) ir „Imigrantas” (orig. „Immigrant„). Pirmasis – pasakoja distopinę istoriją, kuri gan plokščia, su paviršutiniškais veikėjais ir silpnoku konfliktu. Antrasis turi visai neblogą idėją, tačiau po ilgesnio kūrinio vertos pradžios, kulminacija pateikiama gan skubotai ir banalokai.